Šunys dažnai pagauna mūsų nuotaikas: jie pastebi, kada esame liūdni, įsitempę ar pakilios nuotaikos. Todėl nenuostabu, kad ir mes bandome „perskaityti“ jų veidus. Vienas labiausiai žmones džiuginančių vaizdų – šuns „šypsena“ po ilgos dienos. Tačiau ką ji iš tiesų reiškia: ar tai tikras džiaugsmo ženklas, ar mūsų žmogiška interpretacija?
Ar šunys moka šypsotis?
Iš šalies tikrai gali atrodyti, kad taip. Daugelis šeimininkų ne kartą matė savo šunį su praverta burna, atpalaiduotu snukučiu ir „besišypsančia“ išraiška. Vis dėlto moksliniu požiūriu nėra tvirto patvirtinimo, kad šunys sąmoningai šypsosi taip, kaip žmonės – siekdami perduoti konkrečią žinutę.
Svarbu ir tai, kad šunų bei žmonių emocinės išraiškos formuojamos skirtingai: jų veido raumenys ir jų naudojimas nėra identiški. Kitaip tariant, panašumas į žmogaus šypseną dar nereiškia tokios pačios reikšmės.
Dvi dažniausios „šypsenos“ formos
Žmonės dažniausiai „šypsena“ palaiko vieną iš dviejų išraiškų:
- Minkšta, atpalaiduota, praverta burna. Tokia išraiška dažniau pasirodo, kai šuo jaučiasi saugiai, patogiai, yra ramus ir emociškai neperdaug sužadintas.
- Praversta burna, lūpos šiek tiek patrauktos atgal, matosi daugiau dantų. Tai dažnai nėra agresija. Dažniau tai vadinama raminančiu, „nusiteikimą švelninančiu“ signalu: šuo bando sumažinti įtampą, kai pats jaučiasi kiek nejaukiai, nervinasi, yra suirzęs ar patiria stresą.
Abi šios išraiškos gali atrodyti skirtingai priklausomai nuo šuns snukio formos, lūpų, sąkandžio ir net kvėpavimo ypatumų. Dėl to vien tik „šypsenos“ nereikėtų vertinti per daug tiesmukai – naudinga matyti visą kontekstą.
Ar „šypsena“ reiškia, kad šuo laimingas?
Kai šuo atrodo žvalus, akys spindi, kūnas judrus, uodega vizga, šeimininkui natūraliai kyla mintis: „jis laimingas“. Tačiau tyrimai iki šiol nepateikia aiškaus įrodymo, kad šunys „šypsosi“ būtent tam, kad perteiktų laimę kitiems (žmonėms ar šunims).
Kur kas patikimiau vertinti ne vien veidą, o visą kūno kalbą. Šunys emocijas dažnai rodo „nuo nosies iki uodegos“: svarbu ausų padėtis, uodegos laikysena ir judesys, kūno įtampa, laikysena ir judėjimo pobūdis. Veido išraiška yra tik viena dėlionės dalis.
Kaip atrodo ramus, gerai besijaučiantis šuo?
Dažnas teigiamų emocijų fonas šuniui pasireiškia atsipalaidavimu: minkštesni raumenys, mažiau staigių krūptelėjimų, gebėjimas stebėti aplinką be perdėto budrumo. Tokie šunys dažnai švelniau ima skanėstus, o judesiai būna lėtesni, tolygesni ir „sklandesni“, o ne trūkčiojantys ar pernelyg įtempti.
Įdomu tai, kad atpalaiduota, praverta burna dažnai sutampa su pasitenkinimo būsena – o ji ir yra viena iš to, ką kasdienėje kalboje vadiname „laime“.
Ar šunys „šypsosi“ rodydami dantis?
Taip, kartais šuo gali atrodyti „dantytai besišypsantis“. Tačiau dažniausiai tai neturi nieko bendra su džiaugsmu ar „gera nuotaika“. Dažnesnė priežastis – raminantis signalas, kai šuo bando išsklaidyti įtampą, pavyzdžiui, susidūręs su žmogaus nepasitenkinimu ar neaiškia situacija.
Tokiais momentais „šypsena“ gali lydėti ir kiti taikymosi ženklai: atgal prispaustos ausys, kūno susiglaudimas, atsargesnė laikysena. Šunys taip elgiasi ne tik su žmonėmis – panašiai jie gali „raminti“ ir vieni kitus.
Kada dantų parodymas – rimtas signalas?
Jeigu šuo atidengia iltinius dantis kaip grėsmės demonstraciją, tai jau kita situacija. Toks veiksmas dažniau reiškia, kad šuo jaučiasi nesaugiai, stipriai įsitempęs ar gąsdinamas, ir taip bando priversti kitą atsitraukti. Vertinant šį ženklą svarbu žiūrėti į visumą: kūno sustingimą, žvilgsnį, urzgimą, laikyseną ir atstumą iki dirgiklio.
Ar šunys juokiasi?
Žmonės juoką paprastai sieja su humoru, tačiau šunų „juokas“ dažniau panašus į džiaugsmo išraišką. Jis gali pasireikšti specifiniu kvėpavimu žaidžiant: trumpas įkvėpimas ir trumpas iškvėpimas, tarsi duslus „h-h“. Tai dažnai nutinka, kai šuo yra įsitraukęs į aktyvų žaidimą – su žmogumi, su kitu šunimi ar net vienas su žaislu.
Kaip atpažinti, kad šuo jaučiasi gerai?
Nors su šunimi nepasikalbėsime žodžiais, jo kūno kalba dažnai pasako labai daug. Teigiama būsena dažnai matoma per judesius, laikyseną ir reakcijas į aplinką.
Laisvas, „spyruokliuojantis“ kūnas
Paprastai kuo šuns kūnas laisvesnis, judresnis, „vingiuojantis“, tuo didesnė tikimybė, kad jo emocinė būsena yra gera. O sustingęs, kietas, įtemptas kūnas dažniau signalizuoja stresą. Draugiškai nusiteikę šunys neretai juda švelniai, su lengvu C formos stuburo išlinkimu, o ne „tiesia linija“ per visą nugarą (žinoma, dalį skirtumų lemia veislė ir kūno sandara).
Kvietimas žaisti
Žaidimas – vienas ryškiausių geros savijautos rodiklių. Tipinis ženklas yra vadinamasis „žaidimo nusilenkimas“: priekinės letenos priekyje, alkūnės ar krūtinė arti žemės, užpakalinė kūno dalis pakelta. Tačiau svarbu suprasti ir kitą pusę: jei šuo vyresnis, jam skauda, jis baiminasi ar jaučiasi nejaukiai, jis gali visai neskatinti žaidimo arba jo vengti.
Ramus poilsis
Pasitenkinimas dažnai matomas ir tuomet, kai šuo nieko neveikia: jis guli atsipalaidavęs, ištiesęs galvą, smakras patogiai remiasi į žemę, kvėpavimas tolygus.
„Laiminga“ uodega
Vizginama uodega ne visada reiškia džiaugsmą – reikšmę keičia judesio pobūdis. Teigiamą emociją dažnai išduoda platus, laisvas vizginimas, kartais net „sraigtasparnio“ principu, kai uodega sukasi tarsi ratu. Dar vienas palankus signalas – žemesnė uodegos pozicija su ramiu, lėtesniu vizginimu.
Kontaktas akimis ir mirksėjimas
Jei šuo žiūri į jus ir ramiai mirksi, tai dažnai rodo atsipalaidavimą. Įtemptoje būsenoje žvilgsnis paprastai tampa „kietesnis“: mažiau mirksėjimo, daugiau sustingimo ir budrumo.
Geriausias būdas suprasti „šuns šypseną“ – vertinti ne vien snukutį, o visą situaciją: kas vyksta aplink, kaip šuo laiko ausis ir uodegą, ar jo kūnas laisvas, kaip jis juda. Tuomet šuns emocijos tampa daug aiškesnės, o žmogiškų interpretacijų lieka mažiau.
