Ar kada susimąstėte, kodėl skaičiai vienuolika ir dvylika taip skiriasi nuo kitų „paauglių“ skaičių? Nors daugelyje kalbų, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų ar italų, tarp skaičių nuo 11 iki 19 vyrauja aiški tvarka ir dėsningumas, anglų kalboje vienuolika ir dvylika atrodo visiškai išskirtiniai. Tačiau dėl to egzistuoja paprastas lingvistinis paaiškinimas.
Kilmė slypi senosiose kalbose
Anglų kalbos šaknys glūdi senajame anglosaksų kalbos sluoksnyje. Vienuolika buvo vadinama „endleofan“, o dvylika – „twelf“. Šiuos žodžius perėmė ankstyvieji germanų kalbos vartotojai, kurių žodynas atspindi ypatingą skaičiavimo logiką.
Ką reiškia šie žodžiai?
Iš proto-germanų kalbos kilę „ainlif-“ ir „twa-lif-“ reiškia atitinkamai „vienas likęs“ bei „du likę“. Čia žodis „lif“ reiškia „likti“ arba „palikti“. Kitaip tariant, tai žodinis apibūdinimas, kiek skaičius viršija dešimt. Taigi, vienuolika yra „vienas likęs po dešimties“, o dvylika – „du likę po dešimties“.
Vieni liko, kiti keitėsi
Įdomu, kad ši žodžių struktūra neprigijo vėlesniems skaičiams. Anglų kalboje tik 11 ir 12 išlaikė savitą vardą, o skaičiai nuo trylikos iki devyniolikos įgijo „-teen“ galūnę, kildinamą iš žodžio „ten“ (dešimt). Tad kodėl buvo išlaikyta išskirtinė forma tik šiems dviem skaičiams?
Kas lėmė šį išskirtinumą?
Manoma, kad vienuolika ir dvylika buvo ypač dažnai vartojami kasdienėje kalboje, todėl jų pavadinimai įsitvirtino anksčiau nei atsirado vientisas dėsningumas vėlesniems skaičiams. Tuo tarpu didesnei daliai kitų skaičių natūraliai prigijo standartinė forma. Štai kodėl šiandien šie skaičiai nuskamba taip išskirtinai ir neturi jiems būdingos „-teen“ galūnės.
