Kasdien vartodami anglų kalbą, dažnai nesusimąstome, kodėl kai kuriems žodžiams taikomos išimtys. Pavyzdžiui, kodėl žodžiui „fun“ paprastai nepridedame galūnės „-er“, kaip darome su daugeliu kitų vienaskiemenių būdvardžių – tokių kaip „cute“ ar „big“?
Kaip sudaromos palyginamosios ir aukščiausiojo laipsnio formos?
Anglų kalboje, norint išreikšti palyginimą, įprasta prie būdvardžio pridėti „-er“: „The kitten is cuter than the cat.“ O kalbant apie aukščiausią laipsnį, pridedame „-est“: „That kitten is the cutest.“ Tačiau šie dėsniai galioja ne visiems žodžiams – ypač ne daugiaskiemeniams ar tiems, kurie baigiasi „-y“, kaip „prettier“, „prettiest“.
Kuo žodis „fun“ išsiskiria?
Nors „fun“ trumpas ir turi tik vieną skiemenį, natūraliai nesinori sakyti „funner“ ar „funnest“. Išgirdus tokius variantus, daugeliui skamba keistai – tarsi vaikiškai arba netaisyklngai. Vietoj to sakome „more fun“ ar „most fun“, tačiau kodėl?
Istorinis „fun“ vartojimas
Šios išimties priežastys susijusios su žodžio istorija. Ilgą laiką „fun“ buvo laikomas tik daiktavardžiu, reiškiančiu „pramoga“ arba net „apgavystė“. Tik XIX amžiuje jis pradėjo funkcionuoti kaip būdvardis („fun time“, „fun place“). Pradžioje kalbos žinovai netgi skeptiškai žiūrėjo į „fun“ kaip būdvardį.
Kalbos pokyčiai ir nauji dėsniai
Kalbos kaita lėmė, kad „fun“ vis dažniau tapo būdvardžiu, bet prisitaikyti prie įprastų laipsniavimo taisyklių jam sekėsi sunkiai. Dėl istoriškai daiktavardinės kilmės išliko nuostata, kad jis nėra „tikras“ būdvardis, todėl ir laipsniavimas elgėsi išskirtinai – pradėjo populiarėti formos „more fun“ ir „most fun“, užuot rinkusis „funner“ bei „funnest“.
Kurios formos priimtinos?
Dabartinėje anglų kalboje abi formos egzistuoja. Formalioje raštvedyboje vis dar laikoma, kad „more fun“ ir „most fun“ yra teisingesni variantai. Tačiau, jeigu laikysime „fun“ būdvardžiu, žodžių darybos taisyklės leidžia vartoti ir „funner“, ir „funnest“ – šios formos nėra laikomos klaidingomis.
Kalba nuolat keičiasi
Kalbos dėsniai dažnai yra sudėtingi ir gyvi. Žodžių reikšmės ir vartojimas bėgant laikui keičiasi, todėl netikėtumų pasitaiko dažnai. Kartais tam tikros gramatinės išimtys išlieka ilgai vien dėl istorinės inercijos. Taigi, nereikia stebėtis, jei pasitaiko žodis ar taisyklė, ne visai atitinkanti įprastus modelius – anglų kalba kupina išimčių ir įdomių atvejų, kaip nutiko žodžiui „fun“.
