Šiurkščiaplaukiai šunys dažnai atrodo „kieti“ iš išorės – jų kailis šiurkštesnis, o veido bruožai išraiškingi: gauruoti antakiai, barzdelės ar net ūsai. Tačiau dauguma tokių veislių iš tiesų buvo kuriamos ne grožiui. Jų paskirtis buvo praktiška: medžioklė ir darbas lauke, kur reikėjo ištvermės, drąsos ir kailio, galinčio atlaikyti brūzgynus, dyglius bei šakas.
- 1.Kas būdinga šiurkščiaplaukiams šunims
- 2.Populiarios ir retesnės šiurkščiaplaukių šunų veislės
- 2.1Vielaplaukis foksterjeras
- 2.2Vokiečių šiurkščiaplaukis pointeris
- 2.3Džeko Raselo terjeras
- 2.4Šnauceris
- 2.5Vielaplaukis taksas
- 2.6Borderterjeras
- 2.7Eirdalio terjeras
- 2.8Airių vilkogaudis
- 2.9Oterhaundas
- 2.10Vielaplaukis vižlas
- 2.11Afenpinčeris
- 2.12Briuselio grifonas
- 2.13Česapyko įlankos retriveris
- 2.14Portugalų podengas (pekenjas)
- 2.15Italų spinonė
- 3.Kiek šeriasi šiurkščiaplaukės veislės
- 4.Ar šiurkščiaplaukiai šunys tinka alergiškiems žmonėms
- 5.Kaip suprasti, ar ši veislių grupė jums tinka
- 6.Kailio priežiūra: ką verta žinoti
Todėl šiurkštus kailis – ne tik „stilius“. Jis padėjo šunims saugiau lįsti į tankmę, bristi per krūmynus ar net šokti į vandenį, kai reikėdavo vytis grobį. Šiandien daug šių veislių tapo šeimos augintiniais, bet jų charakteris dažnai liko toks pat: aktyvus, smalsus ir linkęs į veiklą.
Kas būdinga šiurkščiaplaukiams šunims
-
Darbinė praeitis. Daugelis jų buvo skirti medžioklei (paukščiams, lapių išvarymui, smulkiems graužikams, net stambesniam grobiui).
-
Daug energijos. Šios veislės dažnai geriausiai jaučiasi, kai turi ką veikti: pasivaikščiojimų, žaidimų, dresūros ar užduočių.
-
Kailis, kuris „saugo“. Šiurkštus plaukas gali sulaikyti purvą, šakas, o kai kurioms veislėms suteikia ir atsparumo vandeniui.
-
Priežiūra gali skirtis. Dalis veislių šeriasi nedaug, tačiau kai kurioms reikia reguliaraus išpešiojimo (rankinio „trimavimo“), kad kailis išlaikytų faktūrą.
Populiarios ir retesnės šiurkščiaplaukių šunų veislės
Vielaplaukis foksterjeras
Vielaplaukė foksterjero atmaina – tikras energijos užtaisas. Šie terjerai buvo išveisti kaip nenuilstantys medžiotojai, todėl jiems būtina veikla: reguliarūs pasivaikščiojimai, aportas, aktyvūs žaidimai. Jie protingi ir smalsūs, tačiau greitai nuobodžiauja, jei neturi užsiėmimo.
Dėl ryškaus medžioklinio instinkto verta saugoti nuo kontaktų su smulkiais gyvūnais (graužikais, paukščiais), o su katėmis santykiai priklauso nuo socializacijos. Kailis dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros – pakanka periodiško šukavimo, nes šėrimasis paprastai nedidelis.
Vokiečių šiurkščiaplaukis pointeris
Išraiškinga „barzda“ ir žaismingas būdas lėmė, kad ši veislė labai mėgstama. Tai paukštšunis, kurtas medžioklei: šiurkštus, vandeniui atsparesnis kailis leidžia patogiai dirbti tiek brūzgynuose, tiek prie vandens.
Šeimoje šie šunys dažniausiai būna itin ištikimi, bet jiems reikia daug judėjimo ir protinės veiklos. Jei aktyvumas per mažas, energija gali išsilieti per „išdaigas“ namuose. Priežiūra nesudėtinga: dažniausiai užtenka savaitinio šukavimo.
Džeko Raselo terjeras
Ši veislė buvo sukurta lapių medžioklei: maža, greita, drąsi ir labai sumani. Kailio tipas gali būti lygus, šiurkštus arba tarpinis („laužytas“). Šiurkštesnėms atmainoms kartais praverčia rankinis tvarkymas, kad kailis atrodytų tvarkingai.
Charakteriu tai valingi, sumanūs šunys, kuriems reikia tvirto auklėjimo, aiškių taisyklių ir daug dėmesio. Jei nuobodžiauja, gali tapti destruktyvūs – šiai veislei itin svarbu kasdienė veikla ir užduotys.
Šnauceris
Šnauceriai būna trijų dydžių – miniatiūriniai, standartiniai ir didieji – ir nors tai skirtingos veislės, jas vienija panaši išvaizda bei tankus, šiurkštus kailis. Kad kailis išlaikytų būdingą faktūrą, dažnai rekomenduojamas periodinis rankinis išpešiojimas. Jei kailis kerpamas, jis gali suminkštėti ir šėrimasis kartais tampa intensyvesnis.
Šnauceriai dažnai apibūdinami kaip protingi, ištikimi, bet kartais užsispyrę. Ankstyva socializacija ir nuosekli dresūra padeda išauginti stabilų, paklusnų šeimos šunį.
Vielaplaukis taksas
Vielaplaukė takso versija išlaiko tą pačią „didelę“ asmenybę mažame, pailgame kūne su trumpomis kojomis. Kailis dažniausiai dvigubas: minkšta pavilnė ir šiurkštus viršutinis plaukas, kurį kartais reikia tvarkyti rankiniu būdu, kad išliktų spalvos ryškumas ir blizgesys.
Taksai buvo veisiami barsukų medžioklei, todėl jų instinktai stiprūs – su smulkiais augintiniais reikėtų atsargumo. Butui dažnai tinka puikiai, tačiau reikia saikingo, reguliaraus judėjimo. Kadangi taksai linkę persivalgyti, svarbu kontroliuoti porcijas – viršsvoris šiai veislei gali kelti papildomų problemų, ypač nugarai.
Borderterjeras
Žaismingas, budrus ir kompaktiškas borderterjeras turi ryškų norą vytis mažus gyvūnus. Ši veislė susiformavo pasienio regionuose tarp Škotijos ir Anglijos, todėl istoriškai buvo labai praktiška: ištverminga, drąsi, atkakli.
Kailį neretai patartina tvarkyti rankiniu būdu kelis kartus per metus, kad sumažėtų šėrimasis ir pašalintųsi negyvi plaukai. Tai šuo, kuris mėgsta įtikti, dažnai greitai mokosi ir džiaugiasi tiek pasivaikščiojimais, tiek laisvu prabėgimu atvirose erdvėse.
Eirdalio terjeras
Eirdalio terjeras – protingas ir jautrus šuo, kuriam reikia daugiau nei vien trumpų pasivaikščiojimų. Jis gali būti labai įsitraukęs į bendravimą, kartais „tikrinti ribas“, o pamatęs ką nors įdomaus – staigiai šauti vytis. Dėl to nuoseklus paklusnumo mokymas ir aiškios taisyklės yra būtinos.
Kailis dažniausiai šeriasi saikingai, tačiau be periodinio kirpimo ir išpešiojimo šuo gali greitai atrodyti „apsivėlęs“. Be to, šiai veislei svarbi kasdienė fizinė ir protinė veikla – kitaip ji gali priaugti svorio.
Airių vilkogaudis
Tai viena aukščiausių šunų veislių: didingi, grakštūs milžinai, kurie šiandien labiau žavi ramia laikysena ir draugišku žvilgsniu nei kelia baimę. Nors istorijoje jie buvo medžiokliniai ir net karo šunys, šiuolaikiniai vilkogaudžiai dažnai yra švelnūs šeimos draugai.
Jų kailis šeriasi ganėtinai pastebimai, todėl praverčia reguliarus šukavimas bei periodinis tvarkymas. Dėl dydžio jiems reikia erdvės, dažnų pasivaikščiojimų ir saugios vietos išsibėgioti. Taip pat svarbi ankstyva socializacija, kad šuo išmoktų tinkamai bendrauti su mažesniais gyvūnais. Augančių didelių veislių šuniukų mitybai paprastai keliami atskiri reikalavimai, nes jų kaulai auga greitai.
Oterhaundas
Ši veislė dabar reta, o pasaulyje jos atstovų yra nedaug. Oterhaundai dideli, draugiški, dažnai labai „vaikiški“ ir kupini energijos – jei ieškote šuns, kuris mėgsta judėti ir tinka aktyviai šeimai, tai gali būti įdomus pasirinkimas.
Ilgesnis, šiurkštus viršutinis kailis ir tanki pavilnė sukuria natūraliai „netvarkingą“ išvaizdą. Dažniausiai pakanka reguliaraus šukavimo, kad kailis nesusiveltų.
Vielaplaukis vižlas
Vielaplaukė vižla – atskira veislė nuo trumpaplaukės. Ji išveista kaip medžioklinis šuo, tačiau namuose neretai puikiai prisitaiko ir prie ramesnio ritmo: ilgi pasivaikščiojimai, žygiai, o vakare – poilsis šalia šeimos.
Tai švelnaus būdo, ištikimas šuo, nors kartais gali būti pernelyg šoklus šeimoms su visai mažais vaikais. Kailis paprastai šeriasi sezoniškai, o kasdienybėje dažnai užtenka savaitinio šukavimo. Šiai veislei svarbu neužleisti nuobodulio ir nepalikti ilgam vienos, nes gali atsirasti nerimas ir netinkamas elgesys.
Afenpinčeris
Mažas, linksmas ir charakteringas afenpinčeris žinomas dėl „beždžionėlės“ veido išraiškos ir beveik žmogiškų manierų. Istoriškai tai buvo graužikų gaudytojas, o vėliau tapo kompanionu.
Tankus šiurkštus kailis dažniausiai šeriasi nedaug, bet jį verta pašukuoti kelis kartus per savaitę. Dėl dydžio afenpinčeris patogus gyvenimui bute, tačiau jam vis tiek reikia kasdienio judėjimo: kelių žvalesnių pasivaikščiojimų ir žaidimų.
Briuselio grifonas
Briuselio grifonai – nedideli, „nešiojami“ augintiniai su didele asmenybe, dažnai atpažįstami iš tamsesnės veido kaukės ir barzdelės. Istoriškai jie atliko įvairius vaidmenis – nuo ūkinių šunų iki kilmingų šeimų augintinių.
Šiurkščiaplaukės atmainos paprastai šeriasi mažai, tačiau norint išlaikyti tvarkingą trumpą kailį ir ryškią barzdelę, praverčia reguliari profesionali priežiūra.
Česapyko įlankos retriveris
Nors jo kailis nėra „klasikinis“ vielaplaukis, jis vis tiek šiurkštokas, banguotas ir ypatingai pritaikytas darbui vandenyje. Kailyje esantys natūralūs riebalai padeda atstumti drėgmę – vanduo nuo jo tarsi nubėga.
Šie šunys istoriškai buvo nepakeičiami vandens paukščių medžioklėje: drąsiai šokdavo į šaltą vandenį ir dirbdavo atkakliai. Kadangi tai protinga ir energinga veislė, jai būtina veikla – puikiai tinka dresūra, paklusnumo užsiėmimai ar sportinės užduotys.
Portugalų podengas (pekenjas)
Mažiausias podengo dydis – pekenjas – yra judrus, ištvermingas šuo, kilęs iš senų medžioklinių linijų. Iš pirmo žvilgsnio jis gali priminti mišrūną, tačiau tai sena, aiškaus tipo veislė. Podengai būna kelių dydžių, o mažasis dažniausiai sutinkamas kaip kompanionas.
Šėrimasis vidutinis, o šiurkščiaplaukiams naudinga šukuoti kas kelias savaites, kad pasišalintų negyvi plaukai, kurie kartais krenta „plotais“.
Italų spinonė
Italų spinonė – ramus, švelnus ir kartu darbingas šuo, kuris istoriškai buvo vertinamas medžioklėje, įskaitant darbą su stambesniu grobiu. Namų aplinkoje jis dažnai būna santūrus, mėgstantis būti šalia žmogaus ir prisitaikantis prie šeimos tempo.
Kailis tankus, šiurkštus, o priežiūra paprastai nesudėtinga, nors kartkartėmis praverčia rankinis negyvų plaukų pašalinimas. Reikėtų turėti omenyje ir vešlias barzdas: jos linkusios kaupti drėgmę ar nešvarumus, tad higiena čia ypač svarbi.
Kiek šeriasi šiurkščiaplaukės veislės
Daugelis šiurkščiaplaukių šunų šeriasi mažiau nei ilgaplaukiai ar glotniai plaukuoti. Viena priežasčių paprasta: šiurkštus plaukas dažniau „sulaiko“ iškritusius plaukus, todėl jų mažiau matosi ant grindų ar baldų. Vis dėlto skirtingos veislės skiriasi, o sezoninis šėrimasis kai kurioms gali būti ryškesnis.
Ar šiurkščiaplaukiai šunys tinka alergiškiems žmonėms
Nė vienas šuo nėra visiškai „be alergenų“, bet dalis šiurkščiaplaukių veislių laikomos palankesnėmis alergiškiems žmonėms, nes dažnai šeriasi mažiau. Svarbu suprasti, kad reakcijas dažniau sukelia ne pats plaukas, o pleiskanos ir kiti kailio dalelės. Reguliari priežiūra ir švara namuose gali sumažinti dirgiklių kiekį.
Kaip suprasti, ar ši veislių grupė jums tinka
Jei svajojate apie itin ramų, „sofos“ šunį, daugelis šiurkščiaplaukių medžioklinių ar terjerų tipo veislių gali nuvilti. Dažnai joms reikia kasdienio krūvio, o ypač jaunam šuniui – ne tik fizinio, bet ir protinio. Kuo daugiau energijos ir instinktų, tuo daugiau reikės nuoseklaus auklėjimo, ribų ir užsiėmimų.
-
Aktyviems žmonėms ši grupė dažnai tinka puikiai.
-
Šeimoms su vaikais kai kurios veislės būna labai žaismingos, bet svarbi ankstyva socializacija.
-
Namams su smulkiais gyvūnais verta atidžiai vertinti terjerų ir medžioklinių veislių instinktus.
Kailio priežiūra: ką verta žinoti
Šiurkštaus kailio priežiūra paprastai sukasi apie du dalykus: reguliarų šukavimą ir, kai kurioms veislėms, periodinį rankinį išpešiojimą (trimavimą). Šukavimas padeda išvengti sąvėlų, o trimavimas pašalina negyvus plaukus ir padeda išlaikyti būdingą kailio struktūrą. Kokio režimo reikia, priklauso nuo veislės ir konkretaus šuns kailio tipo.
