Miniatiūriniai „arbatos puodelio“ šunys atrodo pasakiškai mieli, tačiau prieš įsigyjant tokį augintinį verta gerai suprasti, kas slypi už šio dydžio. Itin mažas ūgis ir svoris dažnai reiškia ne tik patogumą nešiotis ant rankų, bet ir didesnę sveikatos riziką bei etinius klausimus apie veisimą.
Žmones natūraliai traukia mažyčiai, „kūdikio“ bruožų turintys gyvūnai – tai sužadina globos instinktą: norą saugoti, maitinti ir rūpintis. Įdomu tai, kad anksčiau mažiausias vados šuniukas dažnai buvo laikomas ne privalumu, o problema. Jį neretai atiduodavo, nes baimintasi išvaizdos trūkumų ar sveikatos bėdų. Vėliau požiūris pasikeitė: paaiškėjo, kad „mažesnis“ daugeliui atrodo „mielesnis“, o už mielumą žmonės linkę mokėti.
Ar „teacup“ šunys yra etiškas pasirinkimas?
Dažnu atveju itin mažų šunų veisimas laikomas neetišku, nes sąmoningai siekiama dydžio, kuris gali kenkti gyvūno gerovei. Mažos veislės apskritai gali turėti sveikatos problemų, tačiau „teacup“ dydžio šunys neretai yra dar jautresni dėl labai mažos kūno masės, trapios sandaros ir kartais prastesnės vystymosi kokybės.
Svarbu žinoti ir tai, kad „teacup“ paprastai nėra oficialus atskiros veislės pavadinimas – dažniausiai tai rinkodarinis terminas, apibūdinantis ypač mažą tos pačios veislės šuniuką.
Kas yra „teacup“ šuo?
Praktiškai „teacup“ vadinami šunys, kurie suaugę sveria mažiau nei apie 1,8 kg (4 svarus) ir yra iki maždaug 43 cm (17 colių) ūgio ties ketera. Pagal tokį apibrėžimą dažniausiai minimos kelios „tikros“ itin mažos variacijos: čihuahua, maltos bišonas (maltietis), pudelis, pomeranijos špicas, jorkšyro terjeras ir ši cu.
Pasitaiko atsakingiau veisiančių žmonių, kurie atlieka genetinius tyrimus, rūpinasi šuniukų priežiūra ir palaiko ryšį su naujais šeimininkais. Vis dėlto nemaža dalis itin mažų šuniukų atsiranda iš prastos reputacijos veisyklų, kur prioritetas teikiamas kiekiui ir pardavimui, o ne gyvūnų sveikatai.
Kiek kainuoja „teacup“ šuo?
Kaina dažniausiai priklauso nuo veislės, vietovės ir veisėjo. Dažnai tokie šunys kainuoja maždaug nuo 750 iki 2000 JAV dolerių ekvivalento, tačiau reali suma gali svyruoti.
Kaip išveisiami itin maži šunys?
Dažniausias kelias – atrenkami patys mažiausi vados šuniukai iš „toy“ (mažų dekoratyvinių) veislių. Problema prasideda tada, kai mažiausias dydis išgaunamas ne atsakinga atranka, o rizikingais metodais.
Neatsakingi veisėjai gali:
- poruoti silpnesnius, sergančius ar įgimtų problemų turinčius šunis;
- nuolat rinktis „mažiausius iš mažiausių“ (vadinamuosius silpniausius vados šuniukus) ir juos veisti tarpusavyje;
- taikyti artimą inbrydą (poruoti giminingus šunis), kas didina genetinių sutrikimų tikimybę;
- veisti per anksti gimusius šuniukus, kad išlaikytų itin mažą dydį;
- kraštutiniais atvejais dirbtinai riboti šuniukų maitinimą, kad augimas sulėtėtų.
Ilgainiui tokia praktika gali silpninti konkrečios veislės genofondą: įgimtos problemos įsitvirtina ir kartojasi ateities kartose. Tuo tarpu poruojant du sveikus, negiminingus šunis paprastai didėja tikimybė susilaukti tvirtesnių, stabilesnės sveikatos ir geresnio temperamento šuniukų.
Dažniausios sveikatos rizikos
Itin mažo dydžio šunims dažniau kyla sveikatos sunkumų vien dėl to, kad jų organizmas yra „ant ribos“: mažai atsargų, trapesni kaulai, jautresnė kvėpavimo ir širdies sistema. Be to, pasitaiko atvejų, kai „teacup“ šuniukai būna per jauni pagal deklaruojamą amžių arba gimę per anksti, todėl jiems reikia ypatingos priežiūros.
Dažniausiai minimos problemos:
- hipoglikemija (pavojingai sumažėjęs cukraus kiekis kraujyje);
- kvėpavimo sunkumai dėl nepakankamai išsivysčiusių plaučių ar kitų anatominių ypatumų;
- įgimti širdies sutrikimai;
- trapūs kaulai ir didesnė traumų rizika;
- kitos su labai mažu kūno dydžiu susijusios komplikacijos.
Priežiūra veterinarijoje taip pat gali būti sudėtingesnė: itin mažiems šunims reikia ypač tiksliai parinkti vaistų dozes, o kai kurios procedūros technologiškai sudėtingesnės dėl mažų venų ir mažos kūno masės.
Kaip atsakingai rinktis, jei vis dėlto norite „teacup“ šuns?
Jei nusprendžiate, kad toks šuo tinka jūsų gyvenimui, svarbiausia – atsakingas veisėjas. Praktiniai žingsniai, kurie padeda atsijoti rizikingus pasiūlymus:
- apsilankykite veisimo vietoje ir įvertinkite sąlygas;
- susipažinkite su šuniuko tėvais, jei tai įmanoma;
- paprašykite informacijos apie veisimo istoriją ir tėvų bei šuniukų veterinarinę priežiūrą;
- paprašykite ankstesnių vadų šeimininkų rekomendacijų.
Populiariausi „teacup“ tipo šunys ir jų ypatybės
Oficialaus „teacup“ standarto paprastai nėra, todėl apibūdinant charakterį ir dydį dažniausiai remiamasi įprastais „tėvinių“ veislių bruožais. Žemiau – dažnai taip vadinami mažyčiai šunys ir tai, kuo jie paprastai pasižymi.
1. Pomeranijos špicas
Mažas, pūkuotas, ryškaus „lapės“ snukučio šuo, kuris dažnai atrodo kaip žaislas, bet elgiasi drąsiai. Nors kūnas mažas, pasitikėjimo savimi gali užtekti ir didesniems varžovams „į vietą pastatyti“ – ypač balsu.
2. Maltietis
Tai šuo, kuris paprastai mėgsta būti šalia žmogaus ir nelabai toleruoja vienatvę. Dėl švelnios išvaizdos ir didelių akių lengva „pasiduoti“ jo žavesiui, tačiau reikia suprasti, kad tai kompanionas, kuriam svarbus nuolatinis ryšys su šeimininku.
3. Pudelis (dažniausiai „toy“ linija)
„Teacup“ dydžio variantai dažniausiai siejami su „toy“ pudeliais, kurie ir taip yra labai maži. Pudeliams būdingas smalsumas, noras dalyvauti kasdienėje veikloje ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingo gyvenimo ritmo.
4. Jorkšyro terjeras
Nors priskiriamas dekoratyvinių šunų grupei, „terjero charakteris“ dažnai išlieka: savarankiškumas, drąsa, užsispyrimas. Kartu tai ir artimo ryšio ieškantis šuo, mėgstantis būti ant rankų ir šalia savo žmogaus.
5. Ši cu
Pavadinimas siejamas su „mažo liūto“ idėja, tačiau pagal elgesį tai dažniausiai švelnus, draugiškas kompanionas. Daugelis ši cu mielai leidžia laiką ant kelių ir nori nuolatinio dėmesio.
6. Mopsas
Mopsai garsėja raukšlėtu snukučiu, komiška mimika ir ramiu būdu. Vis dėlto dėl trumpo snukio jie dažniau linkę į kvėpavimo sunkumus ir perkaitimą, todėl jiems svarbus atsargus aktyvumo ir temperatūros valdymas.
7. Čihuahua
Maža, bet „didelių ambicijų“ veislė. Čihuahua gali būti budrūs sargai, labai prisirišę prie šeimos ir kartais aštroko būdo, ypač jei jaučiasi nesaugūs.
8. Biglis
Jei norisi linksmumo ir „šnekumo“, biglis dažnai pateisina lūkesčius. Tai kompanijos šuo, mėgstantis būti su žmonėmis ar kitais šunimis. Smalsumas dažnai valdomas nosimi – kvapai jį vilioja tyrinėti aplinką.
9. Prancūzų buldogas
Kompaktiškas, tvirtas, dažnai ramesnio būdo šuo, kuris paprastai labiau stebi nei loja. Nors nėra ištvermės sportininkas, jam vis tiek reikia kasdienio judesio ir protinės veiklos, kad nenuobodžiautų.
10. Papiljonas
Atpažįstamas iš „drugelio“ ausų ir budraus žvilgsnio. Nors išvaizda leidžia manyti, kad tai tik ramus šuo ant kelių, papiljonai dažnai yra socialūs, energingi ir gerai pasirodo dresūros užduotyse.
11. Taksiukas
Taksiukai būna skirtingų dydžių ir kailio tipų, o mažesni variantai dažnai vadinami „mini“. Veislė išvesta darbui, todėl smalsumas ir užsispyrimas čia neretai eina kartu su ištikimybe.
12. Pekinas
Mažas, kompaktiškas, savimi pasitikintis šuo su „karališku“ charakteriu. Nors gali atrodyti išdidus, dažnai būna labai prisirišęs prie savo žmogaus ir mėgsta artimą ryšį.
13. Briuselio grifonas
Šios veislės „veido išraiškos“ – beveik atskira tema: dažnai atrodo, kad šuo turi labai žmogišką mimiką. Nors nedidelis, jis paprastai būna drąsus, emocionalus ir itin prisirišantis prie šeimininko.
14. Mažesnis haskis
Standartiniai haskiai yra vidutinio–didesnio dydžio, tačiau egzistuoja mažesni „mini“ tipo variantai (nors tai nebūtinai oficialiai pripažinta kryptis). Net ir sumažintas haskis dažnai išlieka energingas, aktyvus ir reikalaujantis daug veiklos.
15. Bišonas frizė
Linksmas, draugiškas, „pūkų kamuoliuką“ primenantis šuo, kuris dažnai lengvai užmezga kontaktą su žmonėmis ir kitais šunimis. Kailis neretai laikomas tinkamesniu jautresniems alergiškiems žmonėms, nors tai negarantuoja visiško alergijų nebuvimo.
