Į sunkumus galima žiūrėti kaip į kliūtį, o galima – kaip į progą. Gyvenime visi patiriame pralaimėjimų, netikėtų pokyčių ar akimirkų, kai atrodo, kad įstrigome. Tačiau būtent reakcija į tokius momentus dažnai nulemia, ar palūšime, ar atrasime naują kryptį. Žemiau – įvairių žmonių patirtys apie tai, kaip iš nesėkmių, netekčių ar kasdienybės sąstingio gimė drąsūs sprendimai, nauji tikslai ir net džiaugsmas.
- 1.Pirmas žingsnis iš rutinos
- 2.Vėlyvas startas, bet garsus juokas
- 3.Žodis, kuris grąžina tvirtumą
- 4.Naujas verslas nuo nulio
- 5.Rutina, kuri gydo, ir takas, kuris švarėja
- 6.Kai praradimas tampa nauju pašaukimu
- 7.Darbas, kuris sugrąžino džiaugsmą
- 8.Šeimos patirtis, pakeitusi profesijas
- 9.Drąsa studijuoti ir netikėta vieta istorijoje
Pirmas žingsnis iš rutinos
Jaunystėje turėjau nuobodų darbą ir varginančią kelionę į jį. Dienos slinko vienodos, o galvoje vis dažniau sukosi klausimas: kur dingo mano svajonės?
Vieną vakarą vairuodama išgirdau skelbimą apie atranką į profesionalią šokėjų-komandos grupę krepšinio rungtynėms. Nesuvokiu, kas mane pastūmėjo, bet po kelių dienų jau stovėjau pilnoje salėje su numeriu ant drabužių. Apie šį pasaulį beveik nieko nežinojau.
Atranka vyko greitai: teisėjai vaikščiojo tarp mūsų su užrašų lentelėmis, o dalyvės viena po kitos buvo išbraukiamos. Ištvėriau kelis atrankos etapus, kol galiausiai buvo ištartas mano numeris. Pamaniau, kad viskas baigta. Tačiau kartu su keliolika kitų merginų buvau pakviesta į kitą kambarį. Tik tada paaiškėjo, kad mes atrinktos.
Tas sprendimas visiškai supurtė mano gyvenimą. Pagrindinio darbo nepalikau, nes vien pasirodymai sąskaitų neapmokėtų. Vakarai ir savaitgaliai atiteko repeticijoms, rungtynėms ir renginiams. Iš arti pamatyti sporto pasaulį buvo nepakartojama patirtis, kuri įvyko tik todėl, kad ryžausi išeiti iš užburto rato.
Vėlyvas startas, bet garsus juokas
Septintą dešimtį perkopusi nusprendžiau dėl smalsumo užsirašyti į komedijos kursus. Dauguma bendrakursių buvo gerokai jaunesni – atrodė, kad mano šaldiklyje yra senesnių produktų nei jų amžius.
Baigiamasis užduotis buvo pasirodyti prieš publiką. Beveik atsisakiau – atrodė, kad tai per drąsu. Vis dėlto išėjau į sceną ir išgirdau salės juoką. Tas jausmas taip įtraukė, kad sustoti jau nebesinorėjo.
Dabar pasirodau restoranuose, komedijos vakaruose, bendruomenės erdvėse ir senjorų centruose. Kas būtų pagalvojęs, kad naujas gyvenimo etapas prasidės taip vėlai – ir taip netikėtai?
Žodis, kuris grąžina tvirtumą
Trisdešimt penkerius metus dirbau mokyklos futbolo treneriu. Mažame mieste sportas yra didžiulė bendruomenės dalis: pergalės švenčiamos garsiai, o pralaimėjimai skaudina dar garsiau.
Vieną sezoną, kai komanda nelaimėjo tiek, kiek tikėtasi, buvau atleistas. Net kieme atsirado piktų pokštų – kažkas pastatė pardavimo ženklus, tarsi ir namus reikėtų palikti. Sunkiausia buvo vaikams: jie didžiavosi tėčiu ir nesuprato, kodėl taip nutiko.
Tada per vieną dieną iš skirtingų pusių atėjo ta pati žinutė. Kaimynas įteikė trumpą padrąsinimą su vienu žodžiu – „atkaklumas“. Tą pačią dieną laiške iš artimo žmogaus vėl radau tą patį žodį. Vėliau užėjau pas žmoną į klasę ir pamačiau, kad jis užrašytas lentoje.
Nors praėjo daug metų, kai viskas ima klibėti, prisimenu tą sutapimų pilną dieną. Ji man primena, kad kartais užtenka vieno žodžio, kad vėl atsistotum ant kojų.
Naujas verslas nuo nulio
Vieną dieną supratau: vaikai užaugo, namuose manęs nebereikia taip, kaip anksčiau, o mano patirties aprašymas – tuščias. Ką veikti toliau?
Buvau kūrusi įvairius daiktus savo augintiniams, tad nusprendžiau pabandyti tai gaminti ir parduoti. Problema ta, kad neturėjau beveik jokių įgūdžių, reikalingų internetinei prekybai: nei svetainių kūrimui, nei siuntų tvarkymui, nei rinkodarai, nei apskaitai, nei atsargų valdymui. Pirmą kartą bandydama susigaudyti, kaip spausdinti siuntų etiketes, sugaišau visą dieną.
Kelias dar nesibaigė, bet pardavimai išaugo kelis kartus. Be to, atradau bendraminčių tarp kuriančių žmonių ir užmezgiau šiltus ryšius su klientais, kurie taip pat dievina kates. Tai tapo vienu įdomiausių iššūkių mano gyvenime.
Rutina, kuri gydo, ir takas, kuris švarėja
Kai pandemijos metu sustojo mano sūnaus dienos užimtumo programa, namuose pasidarė labai sunku. Žmonėms, turintiems autizmo bruožų, rutina dažnai reiškia saugumą, o staigus jos praradimas gali išmušti iš vėžių.
Norėdami sukurti naują, aiškų ritmą, pradėjome kas savaitę eiti tuo pačiu maršrutu aplink ežerą ir rinkti šiukšles. Pasirinkome vieną dieną, kad būtų paprasta ir nuspėjama.
Autizmas turi iššūkių, bet kartu neretai atsiskleidžia ir stiprybės. Viena jų – ištikimybė tvarkai. Sūnus dabar pats primena, kad atėjo metas eiti, nesvarbu, ar lyja, ar šviečia saulė. Taksas kas savaitę vis švaresnis, o jis didžiuojasi matydamas rezultatą. Kartais gyvenimas pakiša šiukšlių – tuomet jas tiesiog surinki ir išmeti ten, kur joms vieta.
Kai praradimas tampa nauju pašaukimu
Buvau penkių vaikų mama ir daugiausia laiko praleisdavau namuose. Su vyru nusprendėme tapti globėjais, ir netrukus mūsų namų duris pravėrė dvejų metų mergaitė. Ji labai greitai tapo mūsų širdies dalimi.
Ryšys užsimezgė akimirksniu, todėl pateikėme prašymą ją įsivaikinti. Mums ji buvo vaikas, kurį auginame. Vis dėlto sprendimas buvo kitoks: ji atiteko tolimiems giminaičiams.
Pasekmės smogė sunkiai: įkritau į gilią depresiją, rimtai susirgau ir atsidūriau ligoninėje. Gydytojas paskatino galvoti apie ateitį ir susikurti planą. Nusprendžiau studijuoti pradinį ugdymą. Mokslai ir šeima pareikalavo daug jėgų, bet pavyko – vėliau daugelį metų dirbau vietos pradinėje mokykloje.
Tačiau sielvartas niekur nedingo. Kai mergaitė užaugo, mes vėl susisiekėme. Galiausiai jau suaugusi ji buvo oficialiai įtraukta į mūsų šeimą per suaugusiųjų įvaikinimą. Dokumentai pasikeitė vėlai, bet mums tai visada buvo aišku: motinos ir dukros ryšys niekur nebuvo dingęs.
Darbas, kuris sugrąžino džiaugsmą
Po ekonominio nuosmukio ilgai neradau stabilaus darbo. Vienas pažįstamas pasakė paprastai: jei man taip sužimba akys vien ištarus pramogų parko pavadinimą, kodėl nepabandžius su tuo susijusios veiklos?
Pradėjau teikti kelionių planavimo paslaugas ir mokiausi, kaip profesionaliai organizuoti šeimų atostogas. Iš pradžių rėmiausi rekomendacijomis, vėliau daugėjo sugrįžtančių klientų. Po kelerių metų ryžausi dideliam pokyčiui – persikėliau gyventi arčiau vietos, kuri man visada asocijavosi su švente.
Ši veikla tapo tarsi mano nauju „pensijos“ etapu: gaunu nuotraukas iš kelionių, padėkas, o kartais – net vaizdo įrašus, kaip vaikai sužino apie suplanuotą staigmeną. Niekas taip nesuteikė prasmės, kaip šitas kelias.
Šeimos patirtis, pakeitusi profesijas
Vyriausias vaikas susirgo tymais dar iki skiepijimo amžiaus, ir po ligos liko intelekto raidos sunkumų. Augindami ją mokėmės kantrybės, rūpesčio ir to, ką reiškia kasdienis palaikymas. Ji išėjo Anapus sulaukusi keturiasdešimties dėl galvos smegenų aneurizmos, bet mūsų gyvenimui ji buvo didžiulė dovana.
Ši patirtis pakeitė visos šeimos kryptį. Mūsų dukra pasirinko specialiosios pedagogikos kelią. Sūnus ėmė dirbti su finansais, padėdamas šeimoms, kuriose yra narių su negalia. O aš prisidėjau kuriant gyvenamąją vietą suaugusiesiems, turintiems intelekto raidos sutrikimų, ir ilgus metus ją administruoju.
Mes visi jaučiame, kad tie bendri metai mus suformavo ir tarsi paruošė darbams, kuriuos dabar dirbame.
Drąsa studijuoti ir netikėta vieta istorijoje
Kai su vyru persikėlėme į mažą miestą Pietų valstijoje šeštajame dešimtmetyje, apie jį nežinojau beveik nieko. Vis dėlto netoliese veikianti aukštoji mokykla siūlė būtent tokią studijų kryptį, apie kurią svajojau. Nors aplinkoje tvyrojo įtampa dėl segregacijos ir nesenų skaudžių įvykių, vis tiek pateikiau dokumentus – ir buvau priimta.
Kasdien tekdavo ieškoti būdų, kaip suderinti mokslus su motinyste: kartais eidavau pėsčiomis, kartais kviesdavausi automobilį, visur nešdavausi knygas, vaiką ir reikalingus daiktus. Pirmą dieną mane pasitiko kitas studentas, pasiūlė aprodyti miestelį ir paprastai, žmogiškai padėjo pasijausti sava.
Tuo metu nežinojau, kiek dar posūkių laukia: kad mano santuoka taps skausminga, kad galiausiai ryšiuosi skyryboms, kad vieną vaiką auginsiu pati. Neįsivaizdavau, jog sieksiu darbo, apie kurį svajojau, ir ilgus metus dirbsiu mėgstamą veiklą. Taip pat nežinojau, kad prisidėsiu kuriant pagalbos vietą smurtą patyrusioms moterims, kad vėliau dar sykį sukursiu šeimą.
Ir tikrai nesuvokiau vieno dalyko: kad mano studijų kelias taps simbolinis daugeliui kitų, o pati netikėtai atsidursiu istorijos paraštėse kaip pirmoji juodaodė savo universiteto absolventė, vėliau įvertinta už visuomeninę veiklą. Kartais dideli pokyčiai prasideda nuo paprasto sprendimo: pabandyti.
