Virtas omaras daugeliui atrodo kaip iššūkis: kietas šarvas, žnyplės, kojos ir klausimas „nuo ko pradėti?“. Iš tikrųjų tai paprastas, net smagus procesas – tereikia žinoti kelis žingsnius ir turėti kelias priemones po ranka. Žemiau rasi aiškų, praktišką vadovą, kaip valgyti omarą tvarkingiau (arba kaip tik patogiau), neprarandant nė kąsnio.
Ką verta žinoti prieš pradedant
Jei tik yra galimybė, omarą rinkis iš patikimos, vietinės žuvies parduotuvės ar tiekėjo, kuris laikosi tvarios žvejybos principų. Klasikinis paruošimas – kuo paprasčiau: omaras verdamas pasūdytame vandenyje arba garinamas maždaug 12–15 minučių (laikas priklauso nuo dydžio). Dažniausiai jis patiekiamas su tirpintu sviestu, o gaivesniam skoniui tinka citrina.
Reikalingos priemonės
- riešutų arba jūros gėrybių žnyplės (shell cracker)
- jūros gėrybių žirklės (nebūtina, bet labai patogu)
- plonas krapštukas/šakutė omarui (lobster pick ar maža šakutė)
- servetėlės ir dubenėlis lukštams
Kaip valgyti omarą: žingsnis po žingsnio
1) Pradėk nuo uodegos
Uodega dažniausiai turi storiausią ir minkščiausią mėsą, todėl daugelis renkasi nuo jos pradėti. Viena ranka laikyk kūną, kita – uodegą ir švelniai pasuk į priešingas puses, kol dalys atsiskirs.
Kai uodega atskirta, lukštą gali praplėšti pirštais arba perkirpti žirklėmis. Mėsa dažnai išsiima beveik vienu gabalu – padėk sau krapštuku ar šakute. Prieš valgant verta pašalinti tamsesnę „gyslelę“ (žarnyno liniją), kuri eina per uodegos mėsą.
2) Nuimk žnyples ir išimk mėsą
Žnyplės paprastai nusiima lengvai – tiesiog atskirk jas nuo kūno. Patogu pradėti nuo plonesnės dalies: ją šiek tiek pajudink, atskirk nuo storesnės ir iškrapštyk viduje likusią mėsą.
Storesnę žnyplės dalį pravers žnyplės-crackeris: suspausk tiek, kad lukštas įtrūktų, bet nesutrupėtų į smulkias šukes. Tada atidenk ir ištrauk mėsą. Nepamiršk „sąnarių“ (knuckles) – ten dažnai slepiasi labai švelnūs gabalėliai, kuriuos patogu išstumti krapštuku.
3) Pereik prie kojų
Kojos atrodo plonos, bet jose neretai būna visai nemažai mėsos (ypač didesniuose omaruose). Kojas atplėšk nuo kūno.
Mėsą iš kojų gali išgauti keliais būdais: vieni kojas lengvai „perkočioja“ kočėlu ar buteliu ant lygaus paviršiaus, kiti tiesiog pamirko kojas į sviestą ir švelniai ištraukia mėsą burna. Pasirink, kas tau patogiau.
4) Jei nori – imkis kūno
Kūno viduje taip pat galima rasti valgomo turinio. Dažniausiai minimas tomalis (išvirtas būna šviesiai žalsvas): jis kremiškas, sūrokas, tačiau skonis ir tekstūra patinka ne visiems. Jei nesi tikras, visada gali jo nevalgyti – uodegoje, žnyplėse ir kojose mėsos tikrai pakanka.
Tvarkant kūną svarbu žinoti, ko vengti: prie galvos srities yra skrandžio maišelis, o šonuose – plunksniškos žiaunos. Šių dalių nevalgyk.
Kaip patiekti: sviestas, citrina ir dar keli sumanymai
Prie omaro dažniausiai patiekiamas tirpintas sviestas. Jį galima patiekti tokį, koks yra – net jei dugne nusėdusios pieno dalelės suteikia šiek tiek sūrumo ir ryškesnio skonio. Jei norisi „aštresnio“ gaivumo, užspausk truputį citrinos.
Jei ieškai idėjos vakarienei, omarą galima patiekti ir kaip jūros gėrybių puotą: kartu su midijomis, krabais, šukutėmis, bulvėmis ir kukurūzais.
Dažniausi klausimai apie omaro valgymą
Kas yra žalias kremas omaro viduje?
Tai tomalis – organų masė, kurią dalis žmonių laiko delikatesu. Vis dėlto jis ne visiems patinka, o kai kurie renkasi jo nevalgyti arba ragauti saikingai. Sprendimas priklauso nuo tavo preferencijų.
Kurių omaro dalių nevalgyti?
Nevalgomi dalykai yra skrandžio maišelis (priekyje, arčiau „akių“ zonos) ir pats lukštas. Taip pat nevalgomos plunksniškos žiaunos.
Kokie raudoni „grūdeliai“ uodegoje?
Jei omaras yra patelė, tai gali būti ikrai (roe). Išvirę jie tampa ryškiai raudoni, yra valgomi, bet paprastai nėra itin intensyvaus skonio. Jei ikrai vis dar tamsūs (juodi), tai ženklas, kad omarą reikia dar pakepti ar paversti.
Kaip suprasti, ar omaras nebegerai?
Išvirtam omarui būdingas ryškiai raudonas šarvas, o mėsa turi būti tvirta. Lukštas turėtų būti kietas ir standus, o kvapas – gaivus, ne pernelyg „žuvinis“. Jei šarvas atrodo gleivėtas, minkštas ar kvapas kelia įtarimų, geriau nerizikuoti.
Kiek jėgos reikia lukštui skelti?
Tiek, kad lukštas tik įtrūktų. Per stipriai suspaudus galima pritrupinti šukelių į mėsą, todėl verčiau skelti po truputį ir kontroliuojamai.
Ar būtini peilis ir šakutė?
Dažniausiai – ne. Valgant omarą pagrindiniai „įrankiai“ yra rankos, krapštukas ir žnyplės lukštui. Kad būtų patogiau, praverčia seilinukas ar prijuostė, nes procesas gali būti šiek tiek netvarkingas.
