Kelionių suvenyrai gali būti gražūs, bet dažniausiai ilgiausiai išlieka istorijos. Ypač tos, kurios po kelių metų vis dar priverčia kvatotis, nes tuomet atrodė „visiška katastrofa“, o dabar – grynas auksas. Kartais užtenka vieno neteisingai suprasto užrašo, vieno keisto posūkio ar vienos „išmanios“ technologijos, kad atostogos virstų komedija.
- 1.Vaistai, kurie pasirodo visai ne vaistai
- 2.Transportas ir kryptys: kai „trumpiau“ nereiškia ramiau
- 3.Viešbučiai, rezervacijos ir kiti „smulkūs“ netikslumai
- 4.Kasdieniai nesusipratimai, kurie atostogas paverčia anekdotu
- 5.Netikėtos situacijos gamtoje ir „protingose“ vietose
- 6.Atostogos ir orai: kai net gamta pasiūlo ironiją
- 7.Arbatėlė, scones ir staigmena prie židinio
Žemiau – linksmi, tikroviški kelionių nutikimai: nuo nesusipratimų vaistinėje iki netikėto „trumpo kelio“ per dykumą. Visi jie primena paprastą dalyką: planas planu, bet kelionė dažnai turi savą humoro jausmą.
Vaistai, kurie pasirodo visai ne vaistai
Putinanti „priemonė“ Miunchene
Po česnakinės sriubos kelionėje į Miuncheną vyrui smarkiai sušlubavo savijauta. Užsukusi į vaistinę, greitai išsirinkau dėžutę – ant pakuotės pavaizduota stiklinė su burbuliukais atrodė taip, lyg tai būtų į vandenį metamas skrandį raminti skirtas preparatas.
Tačiau vyras, prieš vartodamas, nusprendė pasitikslinti ir surado darbuotoją, kalbantį angliškai. Grįžo juokdamasis iki ašarų: pasirodo, nusipirkome ne vaistą, o priemonę dantų protezams valyti.
Šveicariškas sūris… Ženevoje
Ženevoje užsukau į nedidelę maisto parduotuvę ir, priėjusi prie sūrių, paprašiau… šveicariško sūrio, nes jis mano mėgstamiausias. Pardavėjas mandagiai šyptelėjo ir atsakė taip, kad situacija akimirksniu tapo juokinga: „Ponia, čia visi sūriai – šveicariški.“
Transportas ir kryptys: kai „trumpiau“ nereiškia ramiau
Mikroautomobilis ir „greitkelis“ šaligatviu
Per medaus mėnesį išsinuomojome mažytį automobilį. Viename posūkyje suklydau ir tik po akimirkos supratau, kad važiuoju… šaligatviu. Buvo vėlu, gatvėje beveik nieko nebuvo, tad greitai grįžau į kelią.
Vėliau tik juokėmės, kad kai automobilis toks mažas, šaligatvis kažkodėl ima atrodyti kaip visai normali važiuojamoji dalis.
Taksi į oro uostą, o tada – tiesiai į dykumą
Važiavome taksi į oro uostą Pietų Irake, nes turėjome skristi į Bagdadą. Po kurio laiko vairuotojas staiga nusuko nuo kelio ir pasuko į dykumą. Mes su žmona susižvalgėme – tokiose situacijose galvoje spėja gimti patys blogiausi scenarijai.
Automobilis pradėjo kopti į stačią smėlio kalvą, o užkilus viršūnėn… vairuotojas ramiai išsuko atgal į asfaltą. Pasirodo, tai tebuvo „gudrus“ trumpesnis maršrutas į greitkelį.
Ilgas žygis iki krioklio, kurį visi pasiekia per minutę
Išvykome apžiūrėti žinomų krioklių ir vienoje vietoje nustebome pamatę visiškai tuščią parkavimo aikštelę. Pagalvojome: puiku, ramybė ir gamta. Tada pradėjome žygį.
Penkių valandų varginantis ėjimas be sutikto žmogaus baigėsi įspūdingu, kelių pakopų kriokliu… prie kurio buvo pilna turistų. Paklausėme vienos grupės, kaip jie atėjo. Jie parodė trumpą takelį – maždaug kelių dešimčių žingsnių – vedantį iki kitos aikštelės su užkandžiais ir informacijos punktu.
Po trumpos pauzės mums beliko tas pats „nuotykių maršrutas“ atgal – dar penkios valandos iki savo automobilio.
Viešbučiai, rezervacijos ir kiti „smulkūs“ netikslumai
Rezervacija ne ten, kur manėte
Kelionėje į Aliaską planavome pirmą naktį praleisti viename konkrečiame viešbutyje Hope miestelyje. Atvykę į mažą žvejų gyvenvietę (tokio dydžio, kur visi vieni kitus pažįsta), paklausėme vietinių, kur rasti tą viešbutį. Jie tik nusijuokė: tokio čia nėra.
Vietoj to mums pasiūlė rinktis: trobelę be elektros arba trobelę be patogumų. Tada prisiminiau kelionių agento paminėtą detalę apie suvenyrus viešbučio parduotuvėlėje ir supratau esmę: rezervacija buvo padaryta Hope mieste, bet ne Aliaskoje. Visai kitoje vietoje tuo pačiu pavadinimu.
Kasdieniai nesusipratimai, kurie atostogas paverčia anekdotu
„Aloha“ stiliaus marškiniai… kaip darbo uniforma
Prieš kelionę į Oahu vyras nusipirko havajietiško rašto audinio ir pasisiuvo išskirtinius marškinius – norėjo kažko unikalaus atostogoms. Tačiau atvykus ėmė darytis keista: vis pamatydavome žmones su lygiai tokiais pačiais marškiniais.
Galiausiai paaiškėjo, kad tai… viešbučio personalo uniforma.
„Tris kiaušinius“ galima suprasti labai tiesiogiai
Sūnus išmoko šiek tiek lenkų kalbos ir nusprendė ją išbandyti restorane. Norėjo pusryčių: trijų kiaušinių su dešrele, bulvėmis ir skrebučiais. Užsakymas nuskambėjo užtikrintai, tačiau realybė nustebino.
Jam atnešė tris atskiras pusryčių lėkštes – kiekvienoje po kiaušinius, dešrelę, bulves ir skrebučius. Ir jis, užuot prisipažinęs suklydęs, ryžtingai suvalgė viską.
Netikėtos situacijos gamtoje ir „protingose“ vietose
Tualetas, kuris apsivalo… kartu su jumis
Skulptūrų parke Osle aptikome mokamus tualetus. Kol laukiau žmonos, priėjo moteris ir paprašė leisti pasinaudoti mūsų kabina, nes jos kortelė neveikė prie gretimos. Sutikau, bet tada, kai žmona išėjo, pats greitai „praslydau“ į vidų, tikėdamasis pasinaudoti tuo pačiu apmokėjimu.
Kai užsidarė durys, staiga pajutau drėgmę: per patalpą pasklido melsvas valymo skystis, aptaškydamas džinsus, kojines ir batus. Dar po akimirkos kabinoje ėmė pūsti stiprus oro srautas. Pasirodo, tai buvo savaime išsivalantis tualetas, kuris startavo man esant viduje. Tą sekundę labai gailėjausi, kad neleidau kitai moteriai eiti pirmai.
Beždžionėlės „pasirodymas“ prieš išvykstant
Ruošėmės išvykti iš Kosta Rikos ir krovėmės daiktus, kai ant terasos staiga pasirodė mažytė beždžionė. Ji šokinėjo, ropštėsi į hamaką, pozavo, tarsi būtų filmavimo aikštelėje, ir žaidė slėpynių.
Tada ji nulipo, išsitiesė, persivertė kelis kartus per denį, dirstelėjo į mus, tarsi atsisveikindama švelniai linktelėjo… ir nudūmė savo keliais.
Atostogos ir orai: kai net gamta pasiūlo ironiją
Sniegas ten, kur jo visai nesitiki
Augau vietoje, kur žiema dažnai būna tikra, todėl tėčiui atostogose buvo svarbu nedaryti to, ką galima daryti namie. Vienais metais kelionėje į Floridą po kelių dienų netikėtai pasnigo.
Brolis, pasinaudojęs proga, tik mestelėjo: „Tėti, juk šitą galėjom veikti ir namuose.“
Arbatėlė, scones ir staigmena prie židinio
Užeiga, kuri pasirodo esanti… namai
Keliaudamos po Anglijos kaimo vietoves su mama pamatėme jaukiai atrodantį pastatą ir nusprendėme užsukti arbatos. Viduje radome rusenantį židinį, prisėdome, o netrukus priėjo moteris paklausti, ko norėtume. Paprašiau arbatos ir poros bandelių.
Ji atnešė gražiai patiektą arbatą ir gardžius užkandžius, o kai paklausiau sąskaitos, pasakė, kad mokėti nereikia. Nustebusi paklausiau, kaip galima taip dirbti ir nieko neimti. Moteris nustėro: „Dirbti? Čia ne užeiga. Jūs mano namuose.“
- Keliaujant verta turėti planą, bet dar vertingiau – humoro jausmą.
- Jei kažkas atrodo „per gerai, kad būtų tiesa“ (pavyzdžiui, tuščia aikštelė prie lankytino objekto), dažnai taip ir yra.
- Užrašai, kalbos niuansai ir vietinės taisyklės gali tapti geriausiu kelionės anekdotu.










