Daugelis šunų šeimininkų šiltai priima augintinio laižymą ir kartais jį supranta kaip „bučinį“. Vis dėlto laižymas turi daugiau nei vieną prasmę: tai gali būti ir bendravimo būdas, ir informacijos rinkimas, ir išmoktas elgesys, kuris padeda gauti dėmesio. Žemiau – aiškiau, kodėl šunys laižo žmones, kada tai gali būti problema ir kaip švelniai pakeisti šį įprotį.
Kodėl šunys laižo žmones
Laižymas šuniui yra tarsi papildomas „įrankis“ šalia uoslės: jis padeda pažinti aplinką, suprasti, kas vyksta, ir perduoti tam tikrą žinutę. Priežastys skiriasi priklausomai nuo šuns, situacijos ir to, ką jis laižo.
Norisi paragauti
Šunys daug informacijos gauna per skonį, todėl laižymas dažnai yra paprastas „ragavimo“ veiksmas. Žmogaus oda gali būti sūri, todėl kai kuriems šunims tai patinka.
Dažniau laižoma, kai žmogus suprakaitavęs, verkia (sūrumas ir kvapai gali būti ryškesni) ar kai oda šlapia, pavyzdžiui, po dušo. Kartais šuo gali palaižyti veidą ar rankas po valgio – ypač jei liko maisto kvapų ar trupinių.
Norisi geriau užuosti
Šuns seilės sudrėkina paviršių ir gali „pažadinti“ kvapiąsias medžiagas, kurios buvo likusios ant odos, bet jau spėjo apdžiūti. Dėl to šuo po laižymo gali lengviau užfiksuoti kvapus ore. Pavyzdžiui, jei ant rankų yra maisto pėdsakų, šuo gali laižyti būtent dėl stipresnio aromato.
Taip pasisveikinama
Kai kuriems šunims laižymas yra draugiško pasitikimo dalis. Jei augintinis džiaugiasi jus matydamas, jis gali rinktis laižymą vietoje kitų dėmesio prašymo formų. Be to, laižymas dažnai „veikia“: žmogui sunku nereaguoti, net jei reakcija būna ne tokia, kokios tikėjosi šuo (pavyzdžiui, atsitraukiate). Bet šuniui tai vis tiek signalas, kad elgesys sulaukė atsako.
Raminimo ir paklusnumo signalas
Šuniukai ar žemesnę padėtį grupėje užimantys šunys kartais laižo stipresnį, labiau užtikrintą šunį kaip „nuraminimo“ ženklą. Panašus elgesys gali pasireikšti ir su žmogumi, ypač jei šuo nėra tikras, kaip bus priimtas. Tokiu atveju laižymas gali reikšti: „Aš ne grėsmė, noriu taikiai bendrauti.“
Ar leisti šuniui laižyti
Dauguma šunų dažniausiai taikosi į rankas, dilbius, kojas (jei jos atviros) arba veidą, jei pasiekia. Daugeliu atvejų tai nėra problema, jei žmogui toks elgesys priimtinas ir situacija saugi.
Kada geriau neleisti
- Jei žmogus yra alergiškas šunų seilėms.
- Jei žmogaus imuninė sistema nusilpusi (didesnė infekcijų rizika).
- Jei ant odos yra atvirų žaizdų – šuniui nereikėtų leisti jų laižyti, nes šuns burnoje gali būti įvairių bakterijų, įskaitant clostridia, enterococcus ir streptococcus.
- Jei jums tai tiesiog nemalonu ar kelia stresą – vien šios priežasties pakanka nustatyti ribas.
Kada laižymas tampa problema
Laižymas yra normalus šunų elgesys, tačiau jis gali tapti per intensyvus arba netinkamas. Verta suklusti, jei laižymas yra kompulsyvus, nuolat pasikartojantis ar nukreiptas į „keistas“ vietas.
Jei šuo dažnai laižo orą, nuolat laižo daiktus arba vis grįžta prie tos pačios kūno vietos, pravartu pasitarti su veterinaru – tai gali būti susiję su diskomfortu, odos problemomis, stresu ar kitu sveikatos sutrikimu.
Kaip išmokyti šunį nebelaižyti
Net jei laižymas yra įprastas, jį galima koreguoti, jei norite daugiau asmeninės erdvės. Svarbiausia – aiškumas ir nuoseklumas.
Nukreipkite į kitą elgesį
Vietoje „nelaižyk“ dažniausiai efektyviau pasiūlyti, ką daryti vietoj to. Jei šuo artėdamas visada bando laižyti, paprašykite atsisėsti dar prieš jam spėjant tai padaryti. Kai šuo atsisėda, apdovanokite pasirinktu atlygiu: skanėstu, žaislu ar pagyrimu. Taip šuo išmoksta, kad būtent ramus elgesys atneša gerų dalykų.
Atimkite dėmesį
Jei laižymas prasideda, galite tyliai atsistoti ir pasitraukti į kitą patalpą taip, kad šuo negalėtų sekti iš paskos. Laikui bėgant šuo supras, kad laižymas „išjungia“ bendravimą. Šis metodas veikia tik tuomet, kai elgiatės nuosekliai: jei kartais leidžiate, o kartais ne, šuo mokysis daug lėčiau.
Ką reiškia šuns „bučiniai“ iš tiesų
Nėra vienareikšmio atsakymo, kad laižymas visada yra meilės išraiška arba visada – tik sūrus skonis. Dažniausiai tai kelių veiksnių mišinys: smalsumas, informacijos rinkimas, pasisveikinimas, raminimo signalai ir išmoktas būdas gauti dėmesio. Jei šuo mato, kad po laižymo sulaukia reakcijos, toks elgesys jam gali tapti „atsiperkančiu“ ir maloniu.
Jei jums laižymas priimtinas, o situacija saugi, tai gali būti ir artumo ženklas. Jei ne – ribas galima nustatyti ramiai, be bausmių, tiesiog mokant šunį kitų, labiau pageidaujamų būdų bendrauti.
