Kai kurios driežų rūšys vadinamos „monstrais“ ar net „drakonais“, tačiau realybėje tai nėra tie bauginantys padarai, kuriuos dažnai rodo populiarioji kultūra. Vertėtų pažvelgti į šiuos šaltakraujus gyvūnus be mitų ir suprasti, kodėl jie svarbūs gamtai ir net gali būti naudingi žmonėms.
- 1.Stebinantys driežų gebėjimai
- 2.Kaip driežai įkvepia technologijas
- 3.Ar driežai pavojingi žmogui?
- 4.Nauda kasdienėje aplinkoje: natūrali kenkėjų kontrolė
- 5.Kodėl driežai dažnai nėra geras augintinis
- 6.Driežų nuodai ir jų galimas pritaikymas medicinoje
- 7.Driežai, erkės ir Laimo liga: netikėtas ryšys
- 8.Žalia driežų kraujo spalva ir mokslo klausimai
Filmuose, komiksuose ar televizijoje driežai neretai vaizduojami kaip klastingi, pavojingi ir sunkiai „perprantami“. Prie to prisideda ir įvairios sąmokslo teorijos apie tariamus „driežažmogius“. Vis dėlto didžioji dalis faktų apie tūkstančius driežų rūšių, jų elgseną ir vaidmenį ekosistemose dažnai lieka nuošalyje. O būtent čia slypi įdomiausia dalis.
Stebinantys driežų gebėjimai
Apibrėžti, kas tiksliai yra driežas, nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Dažniausiai jie turi keturias kojas ir uodegą, tačiau egzistuoja ir išimčių: kai kurios rūšys atrodo beveik kaip gyvatės, nes kojų visai neturi.
Skirtingai nei gyvatės, dauguma driežų turi judančius vokus. Tiesa, kai kurie nemirksi – jų akys drėkinamos visai kitu būdu, pavyzdžiui, nulaižant akies paviršių. Mityba taip pat labai įvairi: vieni yra plėšrūs, kiti daugiausia minta augaliniu maistu.
- kvapą „užuodžia“ liežuviu, rinkdami chemines daleles iš aplinkos;
- neriasi oda (dažnai didesniais lopais);
- gali atauginti uodegą, jei ji prarandama puolimo metu;
- kai kurios rūšys turi spyglius, kaklo „apykakles“ ar kitus gynybinius bruožus;
- pasitaiko rūšių, galinčių bėgti vandens paviršiumi;
- kai kurios gali daugintis be patinų (partenogenezė).
Mokslininkai nuolat atskleidžia naujų detalių apie tai, kaip šie gebėjimai veikia ir kodėl jie atsirado.
Jus gali sudominti
Kaip driežai įkvepia technologijas
Gekonų pėdos ir naujos kartos sukibimas
Gekonai garsėja gebėjimu lipti vertikaliomis sienomis. Įdomiausia, kad tai nėra „lipni“ medžiaga, o mikroskopiniai plaukeliai ant pėdų, leidžiantys jiems itin stipriai prikibti prie paviršių dėl molekulinių sąveikų.
Tyrimai, kaip gekonų pėdos išlaiko sukibimą net drėgnesnėmis sąlygomis, paskatino kurti naujas priemones: tvirtesnius tvarsčius, klijus darbui šlapioje aplinkoje, inovatyvias tekstiles ar paviršius. Tokie sprendimai gali būti naudingi ir protezų srityje, taip pat robotams, kuriems reikia patikimos traukos sudėtingomis sąlygomis.
Chameleonų spalvos – ne vien maskuotė
Ilgą laiką buvo manoma, kad chameleonai spalvą keičia daugiausia tam, kad pasislėptų. Tačiau tyrimai rodo, kad spalvų kaita dažnai susijusi su emocijomis ir komunikacija: taip siunčiami signalai kitiems chameleonams.
Dar viena detalė: spalva kinta ne vien dėl pigmentų. Po oda yra specialių ląstelių struktūrų su nanokristalais, kurie veikia tarsi mažytės prizmės ir keičia šviesos atspindį. Šio mechanizmo supratimas gali praversti kuriant pažangesnes paviršių technologijas, pavyzdžiui, mažiau atspindinčias dangas.
Spalvą gali keisti ne tik chameleonai – tokių gebėjimų turi ir kitos driežų rūšys.
Ar driežai pavojingi žmogui?
Daugeliu atvejų driežai žmonėms yra nepavojingi. Net ir didžiausi pasaulio driežai, tokie kaip Komodo varanai, paprastai nėra „medžiotojai“, ieškantys žmogaus. Vis dėlto tai laukiniai gyvūnai, todėl prie jų artintis nereikėtų, ypač jei gyvūnas yra alkanas arba jaučiasi sutrikdytas. Mažesniems vaikams ar silpnesniems asmenims didelis plėšrus driežas teoriškai gali kelti riziką, tačiau kasdienybėje dauguma žmonių su tokiomis situacijomis nesusiduria.
Nauda kasdienėje aplinkoje: natūrali kenkėjų kontrolė
Driežai aptinkami beveik visur pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Todėl tikimybė pamatyti driežą sode, kieme ar net namuose tikrai yra. Ir tai nebūtinai bloga žinia: dauguma rūšių minta vabzdžiais, tad gali padėti mažinti kenkėjų skaičių.
Kodėl driežai dažnai nėra geras augintinis
Nors kai kas svajoja apie driežą kaip egzotišką augintinį, realybėje jų priežiūra reikalauja nemažai žinių ir resursų. Būtent dėl nepasiruošimo dalis žmonių vėliau gyvūnus paleidžia, o tai kai kuriose vietovėse prisideda prie invazinių populiacijų atsiradimo.
- reikia nuolatinio tinkamo maisto (dažnai vabzdžių ar specialios dietos);
- būtinas apšvietimas ir šiluma kūno temperatūrai palaikyti;
- kai kurios rūšys užauga labai didelės (pavyzdžiui, iguanos gali pasiekti kelių metrų ilgį);
- gyvenimo trukmė gali būti ilga – iki kelių dešimtmečių;
- kai kuriose vietovėse tam tikrų rūšių laikymas gali būti ribojamas teisės aktais.
Trumpai tariant, prieš įsigyjant driežą verta gerai įsivertinti įsipareigojimą.
Driežų nuodai ir jų galimas pritaikymas medicinoje
Nuodingų driežų rūšių žinoma nedaug, tačiau jos egzistuoja. Mokslininkai domisi, kaip nuodų junginiai veikia žmogaus organizme esančius procesus. Viena iš krypčių – poveikis baltymams, dalyvaujantiems kraujo krešėjime. Teoriškai tai gali padėti kurti priemones, kurios mažintų pavojingų krešulių susidarymą.
Taip pat tiriama, ar tam tikri driežų seilėse ar nuoduose esantys junginiai galėtų būti naudingi medžiagų apykaitos sutrikimų srityje, pavyzdžiui, susiję su insulino veikla. Tai viena iš priežasčių, kodėl šios grupės biologinė įvairovė mokslui yra tokia vertinga.
Driežai, erkės ir Laimo liga: netikėtas ryšys
Kai kuriose ekosistemose driežai dalyvauja sudėtingame ryšių tinkle su erkėmis. Tyrimai rodo, kad erkės gali maitintis ant roplių, tačiau tam tikrų driežų kraujyje esantys baltymai gali sunaikinti bakterijas, sukeliančias Laimo ligą, pačios erkės organizme. Dėl to erkė gali tapti mažiau pavojinga žmogui. Tai dar vienas pavyzdys, kaip laukiniai gyvūnai netiesiogiai gali prisidėti prie žmonių sveikatos rizikų mažinimo.
Žalia driežų kraujo spalva ir mokslo klausimai
Kai kurios driežų rūšys išsiskiria dar viena reta savybe – jų kraujas gali būti žalsvas. Spalvą suteikia biliverdinas – medžiaga, kuri daugeliui gyvūnų didesniais kiekiais būtų toksiška. Šie driežai kažkokiu būdu geba ją toleruoti ir net klestėti.
Mokslas dar ieško atsakymo, kaip tiksliai tai veikia ir ar ši ypatybė gali turėti praktinių pritaikymų, pavyzdžiui, tiriant su krauju susijusias būkles, tokias kaip maliarija ar gelta.
Driežai nėra tik egzotiški gyvūnai iš dokumentinių filmų. Jie padeda reguliuoti vabzdžių populiacijas, įkvepia naujas technologijas ir atveria netikėtas kryptis moksliniams tyrimams. Kuo daugiau suprantame apie jų biologiją, tuo aiškiau matome, kad „monstrų“ etiketė jiems visiškai netinka.
