Šuns drebėjimas gali reikšti įvairius dalykus: nuo paprasto džiaugsmo iki nerimo ar sveikatos problemų. Kartais tai trumpa, visiškai normali reakcija į aplinką, o kartais – ženklas, kad augintiniui reikia pagalbos. Svarbiausia nepanikuoti ir pirmiausia įvertinti situaciją: kada drebėjimas prasidėjo, kiek trunka, ar yra kitų požymių (pvz., vangumas, šlubavimas, vėmimas, nenoras ėsti).
Daugeliu atvejų kontekstas ir šuns kūno kalba padeda suprasti priežastį. Vis dėlto, jei drebėjimas užsitęsia, kartojasi be aiškios priežasties arba trukdo šuns kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su veterinaru.
Dažniausios priežastys, kodėl šuo dreba
Džiaugsmas ir susijaudinimas
Viena dažniausių ir visiškai nepavojingų priežasčių – emocinis pakilimas. Kai kurie šunys, ypač jautresni ar energingesni, nuo džiaugsmo ima virpėti, užuot tik šokinėję ar lojantys. Tai dažnai nutinka, kai grįžtate namo, kai šuo pamato pavadėlį ar supranta, kad tuoj prasidės mėgstama veikla.
Šaltis ir oro sąlygos
Jei dreba ir jums, ir šuniui – tikėtina, kad kaltas šaltis. Mažų veislių šunys dažniau dreba dėl mažesnės kūno masės, todėl jie greičiau atvėsta. Taip pat jautresni būna trumpaplaukiai ar retesnį kailį turintys šunys. Vėsiomis dienomis padeda šiltesnė apranga ir trumpesni pasivaikščiojimai, ypač jei šuo aiškiai rodo, kad jam šalta.
Stresas ar liūdesys
Šunys patiria ne tik džiaugsmą – jie gali stresuoti, jausti įtampą ar liūdesį. Drebėjimą neretai sukelia garsūs ir netikėti triukšmai (perkūnija, fejerverkai, signalizacijos), taip pat pokyčiai namuose: šeimininko išvykimas, kito augintinio netektis, pasikeitęs šeimos ritmas. Tokiais atvejais šuniui dažnai padeda rami aplinka, nuspėjama rutina, daugiau dėmesio ir saugumo jausmas.
Stiprus kvapas arba „medžioklės“ sujaudinimas
Kai kurie šunys ima virpėti aptikę įdomų kvapą ar pėdsaką. Tai galima pamatyti šunims, kurie vedami instinkto intensyviai uostinėja ir „susikoncentruoja“ į grobį ar kitą gyvūną. Tokį drebėjimą dažnai lydi pakelta galva, įsitempusi laikysena, kartais – garsai (cypsėjimas, inkštimas, lojimas).
Baimė ir nerimas
Drebėjimas yra tipiška baimės reakcija: suveikia organizmo „pavojaus režimas“, išsiskiria adrenalinas. Kai kuriems šunims užtenka praeinančio nepažįstamo žmogaus, kitus išmuša iš vėžių kelionės automobiliu ar vizitai pas veterinarą. Nerimas dažnai turi pasikartojantį „scenarijų“ – šuo dreba konkrečiose situacijose, todėl atsekti priežastį paprasčiau.
Sveikatos sutrikimai
Jei drebėjimą lydi kiti simptomai, tai gali būti signalas, kad šuo negaluoja. Dėmesį turėtų atkreipti:
- nenoras ėsti arba sunkumas kramtant;
- vėmimas;
- šlubavimas ar aiškus judėjimo diskomfortas;
- sutrikęs orientavimasis, sumišimas;
- epizodai, panašūs į traukulius.
Kai kurioms veislėms traukulių sutrikimai pasitaiko dažniau nei kitoms, todėl pasikartojantys epizodai – rimta priežastis veterinarinei apžiūrai.
Ausų problemos (ypač kai dreba galva)
Jei šuo ne dreba visu kūnu, o intensyviai purto galvą, dažnai problema slypi ausyse. Pernelyg dažnas galvos kratymas gali reikšti ausies uždegimą ar sudirginimą. Tokiais atvejais verta apžiūrėti ausis (ar nėra nemalonaus kvapo, paraudimo, išskyrų), o įtarus problemą – kreiptis į veterinarą, nes gydymas paprastai būna nesudėtingas.
Skausmas ir raumenų silpnumas
Drebėjimas kartais atsiranda dėl skausmo, raumenų silpnumo ar kitų bendrų organizmo sutrikimų. Tai dažniau pasitaiko vyresniems šunims. Skausmą gali išduoti ir kiti požymiai: nenoras judėti, neįprastas apetito sumažėjimas, inkštimas, sunkesnis kvėpavimas. Kartais priežastis būna paprastesnė, pavyzdžiui, šaltas paviršius ar ledas, kuris dirgina letenas pasivaikščiojimo metu.
Kada verta sunerimti
Jei drebėjimas nepraeina, kartojasi be aiškios priežasties arba akivaizdžiai keičia šuns elgesį ir savijautą, situaciją reikėtų vertinti rimtai. Jūs geriausiai pažįstate savo šunį – jei atrodo, kad „kažkas ne taip“, dažnai tai ir yra svarbus signalas. Tokiais atvejais saugiausia išeitis – pasikonsultuoti su veterinaru ir išsiaiškinti priežastį kuo anksčiau.










