Jei šuo, kuris paprastai valgo noriai, staiga ima tik pakapstyti dubenį ar visai nusisuka nuo maisto, tai beveik visada reiškia, kad kažkas pasikeitė. Priežastys gali būti labai įvairios – nuo laikino pilvo diskomforto iki rimtesnių sveikatos bėdų ar streso. Kad greičiau suprastumėte, kas vyksta, verta sistemingai įvertinti galimus variantus ir, jei reikia, pasitarti su veterinaru.
Dažniausios medicininės priežastys
Laikinas skrandžio diskomfortas
Šuo gali neėsti, jei jam pykina arba jis suėdė kažką netinkamo. Dažnai tai būna trumpalaikė būklė – augintinis palyginti greitai grįžta į įprastą režimą, tampa žvalesnis, vėl domisi aplinka. Vis dėlto net ir įtariant „paprastą pilvo skausmą“, vertėtų pasikonsultuoti su veterinaru, ypač jei kartu pasitaiko pasikartojantis vėmimas, viduriavimas ar minkštos išmatos. Tokie požymiai kartais rodo gilesnę virškinamojo trakto problemą, pavyzdžiui, maisto netoleravimą, alergiją ar uždegiminius žarnyno sutrikimus.
Rimtesnė liga
Apetito sumažėjimą gali sukelti infekcijos ir įvairūs sisteminiai sutrikimai, pavyzdžiui, parvovirusas ar pankreatitas. Taip pat pasitaiko pavojingų būklių, kai skrandis išsiplečia ir apsisuka (tuomet maistas ir dujos nepraeina), o kai kuriais atvejais apetito praradimas gali lydėti ir onkologines ligas.
Kuo rimtesnė problema, tuo dažniau matomi ir kiti simptomai: ryškus vangumas, dažnas vėmimas, viduriavimas (kartais su krauju), kosulys ar čiaudulys. Ypač dėmesio verta situacija, kai šuo elgiasi „ne kaip visada“, atsisako net skanėstų arba apetitas tai atsiranda, tai dingsta – tokiu atveju delsimas nėra gera mintis.
Svetimkūnis virškinamajame trakte
Šunys mėgsta ryti tai, kas jiems nepriklauso: žaislus, kamuoliukus ar kitus smulkius daiktus. Jauni, aktyvūs šunys tai daro dažniau. Kartais užuomina būna akivaizdi – šuo išvemia ar su išmatomis pašalina plastiko ar kitos medžiagos gabalėlius. Jei viskas pasišalina, būklė gali greitai pagerėti.
Tačiau jei šuo neėda ir kartu vemia, galimas žarnyno nepraeinamumas. Tokiais atvejais veterinaras dažnai atlieka vaizdinius tyrimus (pavyzdžiui, echoskopiją), kad nustatytų, kas ir kur užstrigo, o prireikus tenka pašalinti svetimkūnį operaciniu būdu.
Skausmas, kurį šuo bando slėpti
Šunys dažnai „neparodo“, kad jiems skauda. Vis dėlto skausmas – viena dažnų priežasčių, dėl kurių augintinis nustoja ėsti: gali būti nemalonu atsistoti, nueiti iki dubens, išlaikyti stovėseną ar palenkti galvą valgant. Kai kurios veislės dažniau susiduria su kaklo ar nugaros problemomis, taip pat neretai apetitas krenta dėl osteoartrito ar kitų ligų.
Ieškokite papildomų signalų: šlubavimas, krūpčiojimas liečiant, slėpimasis, neįprastas uždarumas ar nenoras judėti. Nauji, šuniui nebūdingi elgesio pokyčiai – svarbi informacija veterinarui, padedanti greičiau susiaurinti priežasčių ratą.
Dantų ir burnos ertmės problemos
Jei skauda dantis ar dantenos, šuo gali norėti valgyti, bet fiziškai vengti kramtymo. Tokiu atveju pasitaiko, kad maistas krenta iš burnos, kramtoma viena puse, gausiau seilėjamasi. Dažniau tai paveikia vyresnius, ypač mažų veislių šunis, tačiau danties skausmas ar net lūžis gali nutikti bet kuriam.
Dar vienas būdingas požymis – šuo uostinėja maistą, atrodo susidomėjęs, bet neįkanda arba greitai atsitraukia, nes kramtyti per skaudu.
Ne medicininės (elgesio ir aplinkos) priežastys
Maistas sugedo arba netinka
Nors šunys dažnai nėra labai išrankūs, kartais jie atsisako pašaro, jei šis sugedęs ar pasikeitęs kvapas. Taip gali nutikti dėl nekokybiškos sausų granulių pakuotės arba netinkamai paruošto naminio maisto (pavyzdžiui, nepakankamai termiškai apdorotos mėsos).
Dažnas požymis – šuo suėda skanėstą, bet savo įprasto maisto neliečia. Tokiu atveju saugiausia seną maistą išmesti ir pasiūlyti šviežio.
Stresas ir pasikeitusi aplinka
Nerimas gali stipriai slopinti apetitą. Kai kurie šunys neėda, kol šeimininko nėra namuose, o jam grįžus pirmiausia pasisveikina ir tik tada skuba prie dubens. Taip pat dažna, kad šunys prasčiau valgo būdami neįprastoje vietoje: palikti kito žmogaus priežiūroje ar apgyvendinti laikinoje priežiūroje.
Kartais padeda nedidelės, saugios rutinos korekcijos: kitas dubenėlis, šėrimas per žaislą, perėjimas nuo sauso prie konservuoto pašaro (arba atvirkščiai) – tačiau svarbu stebėti, ar neatsiranda virškinimo sutrikimų keičiant racioną.
Išmoktas „derybų“ elgesys
Kartais šuo supranta, kad nevalgymas atneša naudą: jei jis atsisako granulių, šeimininkas pakeičia pašarą, tada dar ir „pagardina“ sūriu ar vištiena, o galiausiai pradeda prašyti suvalgyti bent kąsnį. Taip šuo išmoksta, kad atsisakęs maisto sulauks dar skanesnio pasirinkimo ir daugiau dėmesio.
Yra ir kita versija – šuo pripranta prie maisto nuo stalo ir nebenori savo pašaro. Jei veterinaras patvirtina, kad sveikatos problemų nėra, dažnai taikoma paprasta taisyklė: padėti dubenį su įprastu maistu, po maždaug 15 minučių jį paimti (net jei šuo nevalgė) ir pasiūlyti vėliau pagal grafiką. Jei problema susijusi su „žmogišku“ maistu, praverčia ir aiškios ribos valgymo metu: šerti kitu laiku bei neleidžiant šuniui sukinėtis prie stalo.
