Skėčio išskleidimas namuose daugeliui skamba kaip griežtas „ne“. Net jei nesate prietaringi, šis įprotis turi ir kultūrinių, ir visiškai praktinių priežasčių. Kodėl apskritai atsirado mintis, kad skėtį patalpoje atidaryti „negalima“?
Ar tikrai nelaimė atidaryti skėtį viduje?
Viskas priklauso nuo to, kiek patys tikite prietarais. Mokslinių įrodymų, kad skėčio išskleidimas namuose savaime pritraukia nesėkmes, nėra. Vis dėlto prietaruose dažnai minimos įvairios „pasekmės“: nuo miglotai apibūdinamo sunkaus laikotarpio iki sugadintų daiktų, prasto miego ar net pasakojimų apie nepageidaujamą „energiją“ namuose.
Įdomu tai, kad net ir nuoširdžiai tikintys žmonės ne visada sutaria, kokia konkrečiai nelaimė turėtų ištikti. Dažniausiai tai tampa universaliu paaiškinimu bet kam, kas vėliau „nepasiseka“.
Iš kur atsirado šis prietaras?
Logiška manyti, kad prietaras gimė tada, kai paplito pats skėtis. O skėčiai nėra vien modernus išradimas — įvairiomis formomis jie žinomi nuo senųjų civilizacijų laikų. Per šimtmečius susiformavo kelios populiarios kilmės versijos.
Senovės Egiptas: pagarba dievybėms ir „netinkama“ vieta skėčiui
Vienos ankstyviausių skėčių (tiksliau — skėtukų nuo saulės) interpretacijų siejamos su Senovės Egiptu. Istoriniai vaizdiniai rodo, kad maždaug XII a. pr. m. e. skėtukus naudojo dvasininkai ir valdantieji kaip pavėsį suteikiantį simbolį.
Iš to kilo spėjimai, kad skėtį išskleisti patalpoje, toliau nuo saulės, galėjo būti laikoma nepagarba saulės dievybei. Kita teorija remiasi mintimi, kad prabangūs skėtukai, puošti plunksnomis, simbolizavo dangaus globą, todėl paprastam žmogui „įžengti“ po tokia šešėlio apsauga galėjo atrodyti kaip šventvagystė.
Šiose versijose prietaro šaknys labiau religinės nei „mistinės“: elgesys aiškinamas pagarba dievams ir nusistovėjusioms taisyklėms.
Viktorijos laikų miestai: kai skėtis patalpoje buvo realiai pavojingas
Kita, itin praktiška versija siekia XIX a. vidurį, kai modernūs skėčiai išpopuliarėjo didmiesčiuose. Tų laikų skėčiai buvo gerokai masyvesni nei šiandien: kieti metaliniai stipinai, standūs mechanizmai, spyruoklės ir tvirtas karkasas.
Mažame kambaryje toks skėtis, iššokantis staigiai, galėjo:
- užkabinti žmogų (ypač vaiką) ir sužeisti,
- numušti trapų daiktą ar dekorą,
- įbrėžti baldus ar sienas.
Tokiu atveju „blogos lemties“ idėja veikė kaip socialinis stabdis: geriau nebandyti namuose, kad nesibaigtų ašaromis ar sugadintu turtu.
„Audros esmė“ ir namų ramybė: maginio mąstymo paaiškinimas
Daugelyje kultūrų gajus įsitikinimas, kad daiktai gali „nešti“ tam tikrą savybę ar nuotaiką, kuri persiduoda aplinkai. Skėtis skirtas laukui — lietui, vėjui, audrai. Audra siejama su chaosu, netikrumu ir grėsmėmis, o namai tradiciškai laikomi tvarkos ir saugumo vieta.
Pagal tokį mąstymą skėčio išskleidimas viduje tarsi „įneša“ audros būseną į ramią erdvę. O „nelaimė“ tampa etikete viskam, kas po to namuose klostosi ne taip sklandžiai.
Ne tik prietarai: etiketas ir kasdienė logika
Net jei į prietarus žiūrite skeptiškai, skėčio elgesio taisyklės turi ir labai žemišką pagrindą. Patalpoje skėtis gali būti nepatogus, o šlapias skėtis — sukelti netvarką.
Kodėl skėtį patalpoje išskleisti kartais tiesiog nepraktiška?
- Rizika apgadinti daiktus. Net šiuolaikinis skėtis, išskleistas per arti paveikslo, vazos ar brangesnio baldo, gali kliudyti ir padaryti žalos.
- Pavojus žmonėms. Ankštose erdvėse lengva netyčia užkabinti šalia esantį žmogų.
- Šlapios grindys. Jei skėtį praveriate ar išskleidžiate viduje, vanduo gali varvėti ant grindų, o tai didina slydimo riziką.
Ką daryti svečiuose?
Jei atėjote su šlapiu skėčiu, paprasčiausia išeitis — paklausti šeimininko, kur patogu jį palikti iki išėjimo. Taip išvengsite balų, netyčinių smūgių ir nepatogumo.
Skėtis kaip dovana: kodėl kai kur tai laikoma bloga idėja
Kai kuriose tradicijose skėtis siejamas su simboline žinute. Pavyzdžiui, kinų kalbinėje ir kultūrinėje plotmėje yra aiškinimų, kad skėčio dovanojimas gali skambėti kaip santykių „išsiskyrimo“ ar nutrūkimo užuomina dėl panašaus skambesio su žodžiu, siejamu su išsiskyrimu.
Praktiškas kompromisas, jei lauke pila ir norisi pasirūpinti išvykstančiu svečiu: palydėti iki transporto pasidalijant skėčiu, o tuomet skėtį pasiimti atgal.
Ką žmonės daro, jei vis dėlto skėtį viduje išskleidė?
Jeigu esate iš tų, kuriems prietarai suteikia papildomos ramybės ar nerimo, skirtingose kultūrose egzistuoja įvairūs „neutralizavimo“ ritualai. Jie labai skiriasi, bet jų esmė panaši: simboliškai „atšaukti“ tai, kas padaryta netyčia.
- Skėtį iškart užskleisti ir trumpam padėti prie durų, tarsi „grąžinant“ jį laukui.
- Trumpai „perkrauti“ erdvę: praverti langą, įleisti gryno oro ir išdžiovinti skėtį tinkamoje vietoje.
- Humoro principas: pripažinti, kad tai tik prietaras, ir sąmoningai nesieti vėlesnių nesėkmių su skėčiu.
Galutinis verdiktas paprastas: skėčio išskleidimas patalpoje nėra moksliškai pagrįstas „nelaimės magnetas“, tačiau šio prietaro kilmė turi logiškų paaiškinimų — nuo istorinių ir religinių interpretacijų iki labai realių saugumo ir etikos priežasčių. Jei norite išvengti ir prietarų, ir balų ant grindų, geriausia skėtį patalpoje laikyti užskleistą ir padėti ten, kur patogu jam nudžiūti.
