Glostyti šunį – vienas paprasčiausių būdų parodyti dėmesį ir meilę. Daugelis šeimininkų intuityviai siekia paglostyti augintinio galvą, pakasyti už ausų ar pamasažuoti pilvą, o šuo dažnai aiškiai parodo, kad jam to norisi dar (pavyzdžiui, stumteli ranką ar prikiša šoną). Kyla natūralus klausimas: kodėl šunims taip patinka prisilietimai ir kaip tai daryti taip, kad šuo jaustųsi saugiai?
- 1.Kodėl šunims patinka, kai juos glosto?
- 2.Kokia nauda iš glostymo?
- 2.1Nauda žmogui
- 2.2Nauda šuniui
- 3.Kurios vietos dažniausiai šunims maloniausios?
- 4.Kurių vietų geriau vengti?
- 5.Ką įvertinti prieš glostant ne savo šunį?
- 6.Kaip teisingai glostyti šunį?
- 7.Ar glostymas ir masažas – tas pats?
- 8.Kodėl kai kurie šunys tarsi „prašo“ daugiau glostymo?
Kodėl šunims patinka, kai juos glosto?
Paprasčiausias atsakymas – nes tai malonu. Teigiama žmogaus ir šuns sąveika (glostymas, prisiglaudimas, švelnus kasymas) siejama su oksitocino – vadinamojo „artumo hormono“ – padidėjimu. Šis pokytis vyksta abiem pusėms: ir žmogui, ir šuniui. Dėl to sustiprėja tarpusavio ryšys, atsiranda daugiau ramybės ir šilumos jausmo.
Tačiau yra ir gilesnė priežastis, susijusi su šunų socialiniu elgesiu. Šunys – socialūs gyvūnai, o daugelis socialių rūšių tarpusavyje užsiima vadinamuoju socialiniu apsitvarkymu (kai tos pačios rūšies individai vieni kitus laižo, krapšto, tvarko kailį). Laukinėse gaujose toks elgesys padeda palaikyti ryšius, mažina įtampą ir prisideda prie grupės tvarkos. Kai mes glostome šunį, iš dalies „kalbame“ jam suprantama kūno kalbos forma, kuri evoliuciškai siejasi su artumu ir priklausymu grupei.
Žmogaus ir šuns santykyje šis „apsitvarkymas“ dažniau būna vienpusis: mes glostome ir šukuojame šunį, o jis mus „tvarko“ rečiau. Visgi laižymas daugeliu atvejų gali būti artimiausias šuns „atsakymas“ – savotiška sąveikos forma, panaši į socialinį tvarkymąsi tarp gyvūnų.
Kokia nauda iš glostymo?
Glostymas dažnai suvokiamas kaip miela akimirka, bet jis gali turėti ir apčiuopiamos naudos – tiek šuniui, tiek žmogui, ypač kai prisilietimas šuniui malonus ir vyksta be spaudimo.
Nauda žmogui
- Stipresnis emocinis ryšys su augintiniu.
- Daugiau ramybės ir atsipalaidavimo, susijusio su teigiama sąveika.
- Aiškesnis šuns kūno kalbos „skaitymas“, kai sąmoningai stebite jo reakcijas į prisilietimą.
Nauda šuniui
- Artumo jausmas ir pasitikėjimas, kai prisilietimas jam priimtinas.
- Galimas nusiraminimas ir įtampos mažėjimas.
- Teigiamos asociacijos su žmogumi, ypač jei glostymas vyksta atsižvelgiant į šuns ribas.
Kurios vietos dažniausiai šunims maloniausios?
Vieno universalaus atsakymo nėra – šunys turi individualių pomėgių. Vis dėlto dažnai geriausiai pasiteisina vietos, kurios šuniui atrodo saugesnės ir mažiau „pažeidžiamos“, arba tos, kurias jam pačiam sunkiau pasiekti.
Dažniausiai verta pradėti nuo švelnių prisilietimų šiose zonose:
- po smakru;
- krūtinės srityje;
- ties pečiais;
- šonuose;
- ties nugaros apačia (virš uodegos pradžios), jei šuniui tai patinka.
Geriausias „indikatorius“ – šuns kūno kalba. Jei šuo atsiremia į jūsų ranką, pats pasisuka patogiau, išlieka atsipalaidavęs, tai ženklas, kad kryptis gera. Jei sustingsta, nusisuka, traukiasi ar atrodo įsitempęs, verta pakeisti vietą arba apskritai sustoti.
O kaip dėl pilvo kasymo?
Pilvas – jautri ir pažeidžiama vieta, todėl šuo, kuris jums jį atveria, dažnai demonstruoja didelį pasitikėjimą. Visgi atverstas pilvas ne visada reiškia „kasyk mane“ – kartais tai gali būti ir raminantis ar nuolankumo signalas. Todėl svarbu stebėti, ar šuo iš tiesų kviečia prisilietimui (atsipalaidavęs, pats „pakiša“ pilvą, nesitraukia), ar tik bando išvengti įtampos.
Kurių vietų geriau vengti?
Daugeliui šunų nepatinka, kai liečiamos jautresnės zonos. Dažnai geriausia vengti:
- uodegos (ypač tampymo ar sugriebimo);
- pėdų ir letenų;
- kojų (ypač kai šuo įsitempęs);
- ausų;
- snukio ir viršugalvio.
Kodėl? Kaip ir žmonės, šunys instinktyviai saugo jautrias kūno vietas. Be to, ankstesnės nemalonios patirtys (pavyzdžiui, nagų kirpimas ar ausų valymas) gali sukurti ilgalaikę „neliesk čia“ asociaciją. Dažnai tai nėra „charakteris“ ar užsispyrimas – tiesiog savisauga.
Ypač dažna klaida – ranką tiesti tiesiai virš šuns galvos. Nors mums taip glostyti atrodo natūralu, šuniui judesys iš viršaus gali kelti stresą, nes instinktyviai primena grėsmę. Dėl to net draugiškas šuo gali atsitraukti, įtempti kūną ar nusukti galvą.
Ką įvertinti prieš glostant ne savo šunį?
Pamačius mielą šunį gatvėje norisi jį paglostyti, tačiau pirmiausia verta „perskaityti“ situaciją. Net jei šeimininkas sako, kad šuo draugiškas, šuns nuotaika konkrečią akimirką gali būti kitokia.
Prieš ištiesdami ranką, atkreipkite dėmesį į šiuos signalus:
- Ar šuo pats artėja, ar laikosi atstumo?
- Ar kūnas atsipalaidavęs, ar įtemptas ir sustingęs?
- Ar šuo nusisuka, slepiasi už šeimininko, traukiasi?
- Ar jis ramiai stebi, ar atrodo susijaudinęs ir neramus?
Kaip teisingai glostyti šunį?
Net labai meilūs šunys nebūtinai nori prisilietimų iš nepažįstamų žmonių. Todėl svarbiausia – neskubėti ir leisti šuniui „pasakyti“, kas jam tinka.
- Pradėkite nuo neutralių, saugesnių vietų (krūtinė, pečiai, šonas, po smakru).
- Glostykite trumpai ir švelniai, tada padarykite pauzę.
- Stebėkite, ar šuo pats grįžta ar pasislenka arčiau – tai dažnai reiškia „tęsk“.
- Jei šuo traukiasi, sustingsta ar nusuka galvą – sustokite arba pakeiskite vietą.
Ar glostymas ir masažas – tas pats?
Ne visai. Glostymas paprastai yra lengvas, švelnus prisilietimas ar kasymas, skirtas bendravimui ir ryšio stiprinimui. Masažas labiau orientuotas į kūną: jis gali padėti atpalaiduoti raumenis, skatinti kraujotaką ir spręsti konkrečias įtampas. Masažui dažnai reikia daugiau žinių ir tinkamos technikos, kad jis būtų naudingas ir šuniui komfortiškas.
Kodėl kai kurie šunys tarsi „prašo“ daugiau glostymo?
Čia veikia paprasta, bet stipri schema: jei prisilietimas šuniui malonus, jis sukuria teigiamą asociaciją. Šuo prisimena, kad glostymas reiškia gerą savijautą ir artumą, todėl natūraliai jo ieško dažniau. Ilgainiui tokios patirtys gali dar labiau sustiprinti emocinį ryšį su žmogumi.
