Triufeliai daugeliui asocijuojasi su prabanga: pakanka vos trupučio, kad paprastas patiekalas įgautų išraiškingą, žemišką ir savotiškai „muskusinį“ aromatą. Tačiau kartu tai ir vienas brangiausių produktų pasaulyje. Tokia kaina atsiranda ne dėl mados – ją diktuoja retumas, sudėtingas auginimas, rankinis rinkimas ir labai trumpas šviežumo „langas“.
Kas yra triufeliai
Triufeliai – tai po žeme augantys grybai (tiksliau – požeminiai vaisiakūniai), susiję su tam tikrų medžių šaknimis. Dažniausiai jie aptinkami ąžuolų, bukų ar lazdynų šaknų zonoje, kur susiformuoja subtilus „bendradarbiavimas“ tarp grybo ir augalo. Būtent dėl šio jautraus ryšio triufelių neįmanoma paprastai auginti kaip įprastų auginamų grybų.
Triufeliai paprastai būna nedideli, nelygūs, gumbuoti, o jų spalva priklauso nuo rūšies – nuo tamsiai rudos ar juodos iki baltos, kartais su rausvesniais atspalviais. Kadangi jie slepiasi po žeme, jų paieškai prireikia patirties, tinkamų įrankių ir dažnai – specialiai dresuotų gyvūnų pagalbos.
Kiek kainuoja triufeliai
Kainos stipriai svyruoja – jas lemia sezonas, konkreti rūšis, derliaus gausa ir paklausa. Apytikriai orientyrai rinkoje dažnai atrodo taip:
- Baltieji triufeliai (laikomi vienais vertingiausių): dažnai apie 3 000–5 000 JAV dolerių už svarą ir daugiau.
- Juodieji Périgord triufeliai: maždaug 800–1 500 JAV dolerių už svarą.
Piko metu kainos dar labiau kyla: baltųjų triufelių sezonas dažniausiai suintensyvėja vėlyvą rudenį, o juodųjų – žiemą. Kai pasiūla nespėja paskui paklausą, kainodara tampa ypač aštri. Taip pat pastebima, kad šiandieninė triufelių gamyba kai kuriose vietovėse yra gerokai mažesnė nei prieš šimtmetį, todėl ilgalaikėje perspektyvoje kainos turi tendenciją augti.
Kodėl triufeliai tokie brangūs
Ribotos auginimo galimybės
Triufeliams reikia labai specifinių sąlygų: tinkamo dirvožemio, jo rūgštingumo (pH), drėgmės balanso ir tinkamo klimato. Net jei įveisite triufelių plantaciją, rezultato dažnai tenka laukti metų metus – o sėkmė nėra garantuota. Dėl šios priežasties patikimai „pramoniniu būdu“ užauginti triufelius vis dar sudėtinga.
Didelės darbo sąnaudos
Kadangi triufeliai auga po žeme, jų suradimas nėra paprasta užduotis. Šiandien dažniausiai pasitelkiami specialiai dresuoti šunys – jie gerai aptinka kvapą ir yra patogesni dirbti lauke. Anksčiau triufelių paieškai būdavo naudojamos ir kiaulės, tačiau jos linkusios triufelius suėsti, todėl praktikoje tai kelia daug problemų.
Net ir radus triufelį, darbas nesibaigia: vaisiakūnis iškasamas itin atsargiai, rankomis, kad nebūtų pažeistas. Tai lėta, kruopšti ir kvalifikacijos reikalaujanti veikla – o tokios sąnaudos tiesiogiai atsispindi kainoje.
Sezoniškumas ir trumpas šviežumas
Triufeliai „negyvena“ ilgai: jų aromatas ir kokybė po derliaus nuėmimo gana greitai silpsta. Be to, ne visi triufeliai sunoksta vienu metu – kiekvienas bręsta savu tempu, todėl svarbu pataikyti į tinkamą rinkimo momentą. Ribotas sezonas ir labai trumpas laikas, per kurį triufeliai išlaiko geriausias savybes, yra vienas pagrindinių kainos variklių.
Paklausos ir pasiūlos disbalansas
Triufelių pasaulyje paklausa nuolat viršija pasiūlą, ypač kalbant apie retesnes rūšis. Pavyzdžiui, baltieji triufeliai laikomi ypač sunkiai „nuspėjamais“ auginimo prasme, todėl jų trūkumas rinkoje dažnai būna nuolatinis.
Pagrindinės triufelių rūšys
Nors dažniausiai girdime apie baltuosius ir juoduosius, triufelių įvairovė platesnė, o skoniai – skirtingi.
Baltieji triufeliai
Vieni geidžiamiausių – ryškaus, intensyvaus aromato, kuriame žmonės dažnai jaučia česnako, brandinto sūrio ar aštresnių natų. Jie dažniausiai vertinami kaip „šviežio užbarstymo“ triufeliai: plonai pjaustomi ir dedami ant jau paruošto patiekalo (pvz., makaronų, risoto ar kiaušinių), nes kaitra gali greitai „nunešti“ subtiliausias kvapo natas.
Juodieji Périgord triufeliai
Šie triufeliai siejami su gilesniu, žemišku aromatu, kuriame kai kas atpažįsta kakavos ar tamsaus šokolado atspalvius. Jie dažnai laikomi atsparesniais gaminimui, todėl tinka ne tik užbarstymui, bet ir įmaišymui į padažus, sviestą ar naudojimui su kepta mėsa.
Burgundiški triufeliai
Paprastai švelnesni už kai kuriuos juoduosius triufelius, su riešutinėmis ir šiek tiek česnakinėmis užuominomis. Dėl universalaus profilio jie dažnai naudojami panašiai kaip juodieji.
Pekanų triufeliai
Švelnaus, riešutinio ir truputį salstelėjusio skonio. Jie vertinami už subtilumą ir gerai dera su šiltais, „riebesniais“ ingredientais.
Koks triufelių skonis ir kvapas
Triufelių skonis apibūdinamas kaip žemiškas, sodrus, „umami“ krypties, su intensyviu aromatu, kurį sunku supainioti su kitu produktu. Dažnai sakoma, kad triufelis labiau „įjungia“ patiekalo aromatinį foną, nei suteikia aiškiai atpažįstamą vieną skonį – todėl net maža porcija gali stipriai pakeisti bendrą įspūdį.
Kaip valgomi triufeliai
Dažniausias būdas – labai plonai pjaustyti arba tarkuoti šviežią triufelį ant jau paruošto patiekalo, kad aromatas būtų maksimaliai juntamas. Taip pat triufeliai naudojami:
- įmaišyti į sviestą ar padažus;
- derinami su kiaušiniais (omletais, plaktais kiaušiniais, kiaušinių patiekalais);
- aromato „perdavimui“ riebesniems produktams.
Įdomu tai, kad triufelis gali veikti kaip kvapo stipriklis net jo nepjaustant: jei šviežią triufelį kelioms dienoms sandariai laikysite kartu su riebesniu produktu, šis gali perimti dalį aromato. Tokiam „užkrėtimui“ dažnai pasirenkami kiaušiniai, sūris ar riešutai.
Kas yra triufelių aliejus
Dalis parduotuvėse esančių triufelių aliejų aromatą gauna ne iš tikrų triufelių, o iš aromatinių junginių, imituojančių triufelių kvapą. Toks produktas gali kvepėti „triufeliškai“, tačiau dažnai neturi tikro triufelio aromato gilumo ir sudėtingumo.
Jei renkatės triufelių aliejų, verta atidžiai skaityti sudėtį: patikimesnis pasirinkimas paprastai būna toks, kuriame nurodomi realūs triufelių gabalėliai, o ne vien bendro pobūdžio „aromatai“.
Ar šokoladiniai triufeliai susiję su grybais
Bendras čia iš esmės tik pavadinimas. Saldainiai „triufeliai“ taip vadinami greičiausiai todėl, kad vizualiai primena ką tik iš žemės iškastus tamsius, apvalokus grybus. Klasikinio šokoladinio triufelio pagrindas – ganache tipo masė: tirpintas šokoladas sumaišomas su riebia grietinėle ir priedais, atvėsinama, suformuojami rutuliukai, o tada jie apvoliojami kakavoje.










