Pica – vienas populiariausių patiekalų pasaulyje, bet jos kelias iki mūsų lėkščių yra gerokai ilgesnis ir įdomesnis, nei gali pasirodyti. Skirtingi stiliai, regioninės tradicijos ir net ginčai dėl „teisingo“ pado ar padažo tik dar labiau įrodo: pica yra ne tik maistas, o kultūrinis reiškinys.
Keliaujant ar gyvenant skirtinguose miestuose dažnai keičiasi ir skonis: vienur norisi tiršto, sodraus pado su gausiais priedais, kitur pradedi vertinti plonesnę tešlą ir paprastesnį derinį. Italijoje, ypač Neapolyje, daugelį nustebina tai, kad įspūdingiausias skonis dažnai gimsta iš minimalizmo – geros tešlos ir kokybiško pomidorų padažo. Ir tai visiškai logiška, nes būtent Neapolis laikomas picos gimtine.
Kur iš tikrųjų prasidėjo picos istorija
Nors pica dažniausiai siejama su Italija, „picos“ idėja, suprantama plačiau, yra daug senesnė. Dar senovės civilizacijos kepė plokščias duonas ir gardino jas priedais: aliejumi, žolelėmis ar kitais tuo metu įprastais ingredientais.
Pavyzdžiui, senovės graikai, romėnai ir egiptiečiai valgė plokščius papločius su įvairiais pagardais. Net VI a. pr. m. e. Persijoje buvo kepami papločiai su sūriu ir datulėmis – derinys, kuris šiandien atrodytų visai tinkamas moderniai gurmaniškai picai.
Vis dėlto pica, kokią ją atpažįstame dabar, užgimė kaip paprastas, nebrangus maistas Neapolio neturtingesniuose rajonuose: plokščia tešla, kurią buvo lengva greitai paruošti ir pamaitinti daug žmonių.
Kada atsirado pica, panaši į dabartinę
Tikslios datos istorikai nenurodo, tačiau laikotarpį galima susiaurinti pagal vieną esminį ingredientą – pomidorus. Jie į Europą atkeliavo maždaug XVI amžiuje. Iš pradžių į juos buvo žiūrima įtariai (net manyta, kad gali būti nuodingi), todėl pica su pomidorų padažu negalėjo atsirasti anksčiau.
Yra ir rašytinių užuominų, leidžiančių dar tiksliau orientuotis laike. 1799 m. viename leidinyje aprašoma pica kaip tešla su pomidorų padažu ir sūriu – vadinasi, toks patiekalas jau tikrai egzistavo tuo metu.
Dar vienas įdomus faktas: XVIII a. pabaigos Italijos surašymo įrašuose Neapolyje minimi žmonės, įvardyti kaip picų kepėjai. Tai rodo, kad pica buvo pakankamai paplitusi, jog tapo atskira profesija.
Kas sukūrė „Margherita“ picą
„Margherita“ pica turi vieną garsiausių legendų, tačiau, kaip dažnai nutinka su kulinarinėmis istorijomis, detalės nėra iki galo aiškios. Populiariausia versija pasakoja apie XIX a. pabaigą, kai į Neapolį atvyko būsimi Italijos valdovai. Teigiama, kad būsimoji karalienė norėjo paragauti paprasto, vietinių žmonių valgomo maisto – o tai reiškė picą.
Pasakojama, kad jai buvo pateiktos kelios skirtingos picos: viena su česnaku, kita su ančiuviais, o trečia – su pomidorais, mocarela ir bazilikais. Pastaroji, kurios spalvos sutampa su Italijos vėliava, esą tapo mėgstamiausia ir vėliau buvo pavadinta „Margherita“.
Kita versija teigia, kad valdovė picą ragavo jau būdama karaliene, nes buvo pavargusi nuo rūmų virtuvėje dominavusių prancūziškų patiekalų. Kad ir kuri versija tikresnė, aišku viena: šis derinys tapo klasika, kuri iki šiol laikoma itališko paprastumo etalonu.
Kada pica išpopuliarėjo Šiaurės Amerikoje
XX a. pradžioje picos jau buvo randama įvairiose vietose – tiek rytinėje pakrantėje, tiek Vidurio Vakaruose. Vis dėlto didžiausias picos populiarumo šuolis siejamas su Niujorku, kuris ilgainiui tapo vienu svarbiausių picos miestų už Italijos ribų.
Įdomu tai, kad nors dažnai minimos ankstyvos licencijuotos picerijos, nėra visiškai tvirtų įrodymų, kuri vieta buvo pati pirmoji konkrečiame mieste. Istorija čia palieka šiek tiek miglos – kaip ir daugelis senų maisto tradicijų.
Kaip atsirado pepperoni pica
Skirtingai nei klasikinė pica, turinti aiškias šaknis Neapolyje, pepperoni picos istorija nuo Italijos nutolusi kaip reta. Italijoje šis produktas kaip picos priedas iš esmės nėra įprastas, o pats pavadinimas dažnai painiojamas su itališkais žodžiais, nors realybėje tai labiau Šiaurės Amerikos tradicija.
Manoma, kad pepperoni tipo dešra pradėta gaminti Niujorko valstijoje XX a. pradžioje, o kaip picos priedas ji labiau įsitvirtino tik XX a. viduryje. Iš pradžių tai nebuvo visos šalies fenomenas, tačiau vėliau, plečiantis dideliems picų tinklams ir keičiantis popkultūrai, pepperoni tapo vienu dažniausių pasirinkimų. Kai kuriais vertinimais, šiandien jis naudojamas maždaug ant pusės užsakomų picų.
Iš kur atsirado havajietiška pica su ananasais
Havajietiška pica – viena labiausiai diskusijas kurstančių variacijų. Ir ginčai kyla ne tik dėl skonio, bet ir dėl kilmės. Nors pavadinimas sufleruoja kitaip, ši pica greičiausiai neturi tiesioginės sąsajos su Havajais.
Dažniausiai teigiama, kad jos idėja gimė Kanadoje XX a. šeštajame dešimtmetyje–septintojo pradžioje, kai ant picos buvo suderinti saldūs ir sūrūs ingredientai, ypač ananasai ir kumpis. Tačiau egzistuoja ir ankstesnių užuominų: JAV, Oregone, dar XX a. šeštajame dešimtmetyje reklamuota „havajietiška“ pica su vaisiais (pavyzdžiui, ananasais ir papajomis) bei žaliąja paprika.
Todėl lieka atviras klausimas: ar pirmenybę reikėtų skirti ankstesnei vaisinei versijai be kumpio, ar tai variacijai, kuri suformavo dabartinį „standartą“ (ananasai + kumpis). Bet kuriuo atveju, būtent šis derinys tapo tuo, ką šiandien dauguma žmonių įsivaizduoja išgirdę „havajietiška pica“.
Ką rinktis, jei ananasai ant picos nevilioja
Jeigu saldus ir sūrus derinys ne jums, visada saugus kelias – klasikiniai priedai: žalioji paprika, pievagrybiai ar baklažanai. O jei norisi paįvairinti rutiną, galite išbandyti skirtingus priedus pagal nuotaiką ar sezoniškumą: kuo paprastesni ingredientai, tuo labiau atsiskleidžia tešlos ir padažo kokybė.
