Tapti tėvais nėra paprasta, o įžengti į patėvio ar pamotės vaidmenį kartais būna dar sudėtingiau. Čia svarbiausia ne „tobulai suvaidinti“ naują vaidmenį, o kantriai kurti ryšį, kuris laikui bėgant tampa savas. Mišrioje šeimoje geras santykis įmanomas, tačiau jis dažniausiai gimsta iš mažų, nuoseklių žingsnių, o ne iš vieno didelio sprendimo.
- 1.Kas pasikeičia, kai tampate patėviu ar pamote
- 2.Vaikų amžius keičia santykių dinamiką
- 3.Lojalumas biologiniam tėvui – dažnas ir natūralus
- 4.Biologinis kitas tėvas vis tiek išlieka šeimos paveikslo dalimi
- 5.Kaip elgtis, kai tarp suaugusiųjų yra įtampos
- 6.Ne visada būsite mėgstami – ir tai normalu
- 7.Bendros patirtys padeda suartėti
- 8.Perėjimai tarp namų reikalauja laiko
- 9.Kartais galite pasijusti vieni
- 10.Vaikai gali tapti artimi, net jei jie ne visi „tikri broliai ir seserys“
- 11.Santykis su įvaikiu ar posūniu yra unikalus ir kintantis
Dažna situacija atrodo taip: susituokiate su žmogumi, kuris jau turi vaikų, ir iš karto atsiduriate šeimoje su susiformavusiais įpročiais, taisyklėmis bei istorija. Vėliau gali atsirasti ir bendrų vaikų, todėl šeima tampa mišri: dalis vaikų turi bendrus abu tėvus, dalis – tik vieną. Tokia realybė gali būti labai šilta, tačiau ji reikalauja daugiau lankstumo ir brandos nei daug kas tikisi pradžioje.
Kas pasikeičia, kai tampate patėviu ar pamote
Pirmas svarbus dalykas: jūs ne „pradedate šeimą nuo nulio“, o prisijungiate prie jau veikiančios sistemos. Tai reiškia, kad vaikai atsineša ne tik savo charakterį, bet ir patirtis, prisirišimus, lojalumus, net namų taisykles, kurios galbūt skiriasi nuo jūsiškių.
Naujajam suaugusiajam dažnai tenka ieškoti vietos: kiek įsitraukti, kada duoti erdvės, kada būti tvirtu autoritetu, o kada – tiesiog patikimu žmogumi šalia. Tai normalu, jei iš pradžių jaučiatės tarsi „ne iki galo savas“. Mišriose šeimose artumas dažnai auga lėčiau, bet jis gali būti labai tvirtas.
Vaikų amžius keičia santykių dinamiką
Jei vaikai maži, jie dažnai greičiau priima naują žmogų: jiems lengviau įsitraukti į žaidimus, bendras veiklas, kasdienes rutinas. Tačiau paauglystė ir ankstyva jaunystė neretai atneša daugiau įtampos – net ir biologiniams tėvams šis etapas būna sudėtingas, o patėviams ar pamotėms jis gali atrodyti dar aštresnis.
Vyresni vaikai labiau jautrūs teisingumui, riboms, lyginimams, gali labiau priešintis naujoms taisyklėms ar autoritetui. Svarbu suprasti, kad dalis sunkumo kyla ne iš jūsų asmeniškai, o iš natūralių augimo etapų: vaikai keičiasi, tikrina ribas, mokosi savarankiškumo.
Lojalumas biologiniam tėvui – dažnas ir natūralus
Dauguma vaikų instinktyviai saugo ryšį su savo biologiniais tėvais. Todėl patėvis ar pamotė gali pastebėti, kad vaikai dažniau palaiko vieną iš tėvų, o kartais net aiškiai pasako, jog „tu ne mano tikras tėvas / mama“.
Taip pat gali pasitaikyti palyginimų: vaikai klausia jūsų nuomonės, bet kartu tikrina, kaip jūs skamba lyginant su kitu tėvu. Tai nebūtinai manipuliacija – dažnai tai būdas susigaudyti skirtinguose namų pasauliuose ir suprasti, ko tikėtis iš kiekvieno suaugusiojo.
Biologinis kitas tėvas vis tiek išlieka šeimos paveikslo dalimi
Net jei jums atrodo, kad po vestuvių „dabar mūsų šeima yra čia“, vaikų realybė dažniausiai platesnė. Kai yra bendrų vaikų, buvęs partneris (kito tėvo ar mamos vaidmuo) niekur nedingsta – jis lieka vaikų gyvenime, tad vienaip ar kitaip liečia ir jūsų kasdienybę.
Tai nereiškia, kad turite būti artimi ar viską daryti kartu, tačiau padeda realistiškas požiūris: mišri šeima yra ne tiesi linija, o tinklas. Kuo greičiau tai priimama, tuo mažiau nusivylimų ir nereikalingų lūkesčių.
Kaip elgtis, kai tarp suaugusiųjų yra įtampos
Skyrybos ir susitarimai po jų ne visada būna lengvi. Vis dėlto vaikams svarbiausia jaustis saugiai ir nelikti „tarp dviejų ugnių“. Jei tarp suaugusiųjų kyla konfliktų, verta laikytis principo: suaugusiųjų nesutarimai neturi tapti vaikų kasdienio gyvenimo fonu.
- Kalbėkite apie kitą tėvą pagarbiai arba neutraliai, ypač vaikų akivaizdoje.
- Atskirkite poros santykius nuo tėvystės: net jei suaugusieji nesutaria, vaiko ryšys su abiem tėvais išlieka svarbus.
- Jei reikia spręsti ginčus, darykite tai privačiai, be vaikų įtraukimo.
Ne visada būsite mėgstami – ir tai normalu
Mišrioje šeimoje galioja ta pati tiesa kaip ir bet kurioje šeimoje: vaikai ne visada džiaugsis jūsų sprendimais. Kartais jie piktinsis taisyklėmis, pareigomis, ribomis ar jūsų „ne“. Patėviams ir pamotėms gali būti ypač nemalonu, kai įdėtas darbas nesulaukia padėkos arba kai jaučiate, kad jūsų pastangos „nematomos“.
Tokiose situacijose padeda ilgalaikė perspektyva: santykiai dažniau statomi iš nuoseklumo, teisingumo ir ramios laikysenos, o ne iš bandymo visus iškart patenkinti.
Bendros patirtys padeda suartėti
Ryšys greičiau stiprėja ne per dideles kalbas, o per bendrus prisiminimus. Kelionės, savaitgalio išvykos, tradicijos, paprasti šeimos ritualai (pvz., filmų vakarai, stalo žaidimai, bendra vakarienė) sukuria emocinį „klijus“, kuris mišriose šeimose ypač vertingas.
- Kurti mažas tradicijas, kurios kartojasi.
- Planuoti veiklas, kur kiekvienas vaikas turi savo vietą ir vaidmenį.
- Ieškoti patirčių, kurios tinka skirtingam amžiui.
Perėjimai tarp namų reikalauja laiko
Jei vaikai gyvena pakaitomis pas abu tėvus, net ir sklandus grafikas nereiškia, kad perjungimas vyksta akimirksniu. Kiekvienas namas turi savo tempą, taisykles, rutinas, todėl pirmos dienos po atvykimo dažnai būna „persiderinimo“ laikotarpis.
Praktiškai tai gali reikšti daugiau jautrumo, daugiau priminimų dėl rutinos, daugiau emocijų ar irzlumo. Jei tai numatysite iš anksto, bus lengviau nereaguoti pernelyg asmeniškai ir neužkurti konflikto dėl dalykų, kurie praeina savaime.
Kartais galite pasijusti vieni
Patėvio ar pamotės patirtis kai kuriems žmonėms sukelia keistą atotrūkį: namuose daug žmonių, bet vis tiek atrodo, kad esate „ne savo vietoje“. Tai ypač juntama, kai šeimoje yra ir bendrų vaikų, o dalis vaikų su jumis nesusiję biologiškai.
Toks jausmas nebūtinai reiškia, kad jūs darote kažką ne taip. Dažnai tai signalas, kad reikia daugiau pokalbių su partneriu, aiškesnių susitarimų dėl vaidmenų ir laiko, skirto poros santykiui, o ne tik tėvystės logistikai.
Vaikai gali tapti artimi, net jei jie ne visi „tikri broliai ir seserys“
Mišriose šeimose vaikų tarpusavio santykiai gali susikloti puikiai, ypač jei jų amžius panašus ir jie turi daug bendro laiko. Kartais artumas ateina ne iš karto: mažesni vaikai dažniau susidraugauja greitai, o vyresniems gali prireikti metų, kol jie pradės vadinti vienas kitą artimais.
Padeda ir kalba, kurią naudojate namuose. Akcentuojant „mes esame broliai ir seserys“ galima kurti vienybės jausmą, net jei šeimos istorija sudėtinga. Svarbiausia – ne priverstinai, o natūraliai, per kasdienį gyvenimą.
Santykis su įvaikiu ar posūniu yra unikalus ir kintantis
Patėvio ar pamotės ryšys su vaiku dažnai būna kitoks nei biologinio tėvo ir vaiko santykis, ir tai nereiškia, kad jis prastesnis. Tai atskira, savita kategorija: kartais ji primena tėvystę, kartais – artimo suaugusiojo draugystę, kartais – abu dalykus skirtingais etapais.
Mišrioje šeimoje natūralu mokytis visą laiką: keičiasi vaikų amžius, keičiasi grafikai, atsiranda naujų situacijų. Jei į tai žiūrėsite kaip į procesą, o ne vienkartinį „susitvarkymą“, bus lengviau išlaikyti ramybę ir kantrybę. Ryšys dažnai ateina tada, kai jis nebespaudžiamas, o kantriai auginamas.
