Kas yra mikroagresijos?

Mikroagresijas ne visada lengva pastebėti. Jos dažnai slepiasi kasdienėse frazėse, įpročiuose ir „nekaltuose“ komentarų tonuose. Nors tokie pasakymai gali atrodyti menki, jie vis tiek žeidžia, nes perduoda užslėptas prielaidas apie žmogaus rasę, lytį, kilmę ar tapatybę. Kadangi mikroagresijos neretai pasireiškia kalboje, verta atidžiau stebėti, kaip kalbame darbe, mokymosi aplinkoje ir kitose viešose erdvėse.

Turinys

1.Kas yra mikroagresija
2.Dažnos mikroagresijos ir kaip jas pakeisti
3.Kaip kasdien kalbėti pagarbiau

Kas yra mikroagresija

Atvirą diskriminaciją ar įžeidimą paprastai atpažįstame iškart. Mikroagresijos veikia kitaip: jos būna užmaskuotos kaip komplimentai, smalsumas ar „tiesiog nuomonė“. Dėl to nei pasakęs žmogus, nei jį išgirdęs kartais nesupranta, kodėl tai žeidžia. Tačiau esmė ta pati – tokios frazės siunčia žinutę, kad kitas žmogus yra „ne visai savas“, „netikėtas“ ar „ne toks kaip norma“.

Žemiau – dažni pavyzdžiai, kodėl jie problemiški ir ką rinktis vietoje jų.

Dažnos mikroagresijos ir kaip jas pakeisti

„Tu taip aiškiai ir gražiai dėstai mintis“

Kodėl tai problema: iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti kaip pagyrimas, tačiau tam tikruose kontekstuose (ypač sakant rasinių mažumų atstovui) frazė perteikia nuostabą, lyg sklandus kalbėjimas būtų netikėtas. Toks „stebėjimasis“ remiasi prielaida apie intelektą ar gebėjimus pagal išvaizdą.

Ką daryti vietoje to: jei norite pagirti, išskirkite konkretų turinį: idėjos aiškumą, argumentų stiprumą, struktūrą. O jei situacija nėra vertinamoji (pvz., egzaminas, viešas pranešimas), dažnai geriausia apskritai vengti pastabų, kurios skamba kaip netikėtumo išraiška.

Jus gali sudominti

„Kur gimei?“

Kodėl tai problema: toks klausimas neretai reiškia numanomą žinutę: „tu turbūt ne iš čia“. Kai jis užduodamas vien dėl žmogaus išvaizdos ar odos spalvos, tai tampa prielaidų ir atskyrimo forma.

Ką daryti vietoje to: jei tema natūraliai neiškilo, geriau jos nepradėti. O prieš klausdamas verta paklausti savęs, kodėl jums tai svarbu. Jei norite užmegzti pokalbį, rinkitės neutralesnes temas, nesusijusias su žmogaus „teisėtumu būti čia“.

„Yra tik viena rasė – žmonių rasė“

Kodėl tai problema: skamba taikiai, tačiau dažnai virsta bandymu „ištrinti“ realius skirtumus ir patirtis. Pasaulis nėra vienodas: skirtingos kultūros ir etninės grupės patiria nevienodą elgesį, todėl ignoravimas neprisideda prie lygybės.

Ką daryti vietoje to: labiau padeda mintis, kad visi žmonės – skirtingų tapatybių ir kilmių – nusipelno vienodos pagarbos ir teisių. Įtrauktis nėra „nematyti“, o gebėti matyti ir vertinti įvairovę be išankstinių nuostatų.

„Aš ne rasistas (-ė), turiu juodaodžių draugų“

Kodėl tai problema: draugų ratas nėra įrodymas, kad žmogus neturi šališkumo. Tokia frazė dažnai naudojama kaip skydas, kai kritikuojamas elgesys ar pasakymai, ir sumenkina realią patirtį tų, kurie susiduria su diskriminacija.

Ką daryti vietoje to: vietoj gynimosi verta įsiklausyti, pripažinti klaidą, paklausti, kaip galima elgtis geriau, ir keisti veiksmus. Antirasizmas labiausiai matomas per elgesį, o ne per deklaracijas.

„Tu translytis (-ė)? Nė nepasakyčiau“

Kodėl tai problema: užuomina, kad yra vienas „teisingas“ translyčių žmonių „vaizdas“, ir kad tapatybė turi būti kažkaip matoma. Tai verčia žmogų jaustis vertinamą pagal išvaizdą, o ne gerbiamą dėl to, kas jis yra.

Ką daryti vietoje to: lytinė tapatybė neturi universalaus „įvaizdžio“. Jei žmogus pasidalino informacija, pakanka priimti ją pagarbiai ir nesiūlyti „įvertinimų“ apie tai, kaip jis atrodo.

„Tu taip gerai kalbi angliškai“

Kodėl tai problema: toks pastebėjimas dažnai remiasi prielaida, kad žmogus „turėtų“ būti atvykėlis, o tam tikra odos spalva ar išvaizda neva nesiderina su gimtąja kalba. Tai sukuria „svetimo“ etiketę, net jei žmogus čia gimė ar augo.

Ką daryti vietoje to: jei nekalbama apie kalbų mokymąsi, testą ar kitas aiškiai su kalba susijusias situacijas, geriau vengti tokių komentarų. Kalbėjimo maniera nepatikimai parodo žmogaus kilmę.

„Esi tikra garbė savo lyčiai“

Kodėl tai problema: užslėpta reikšmė dažnai būna tokia: „kiti tavo lyties žmonės paprastai taip nesugeba“. Tai paverčia pagyrimą palyginimu, kuris menkina visą grupę.

Ką daryti vietoje to: girkite žmogų už konkrečius pasiekimus, pastangas ar charakterį, nesiejant to su lytimi. Vertinimas pagal nuopelnus yra daug tikslesnis ir pagarbesnis.

„Žiūrėdamas (-a) į tave, aš nematau rasės“

Kodėl tai problema: kai žmogus sako, kad „nemato“ rasės, tai gali skambėti kaip bandymas išvengti nepatogios temos. Tačiau kitam tai gali reikšti: „tavo patirtis, susijusi su rase ir kultūra, man nesvarbi“. Rasė dažnai yra susijusi su kultūra ir socialine patirtimi, todėl jos „nepastebėjimas“ gali tapti neigimu.

Ką daryti vietoje to: įtrauktis reiškia pripažinti skirtumus ir su jais susijusias patirtis, kartu elgiantis teisingai ir pagarbiai. Priimkite žmogų visą – su jo istorija, kultūra ir tapatybe.

„Čia tavo tikri plaukai?“

Kodėl tai problema: tai asmeniškas klausimas, kuris gali skambėti kaip nepasitikėjimas ar stereotipų kartojimas, ypač kai užduodamas rasinių mažumų moterims. Be to, jis paverčia žmogaus išvaizdą vieša diskusija be jo sutikimo.

Ką daryti vietoje to: plaukai yra asmeninis reikalas. Jei norite pasakyti ką nors malonaus, rinkitės bendrą, pagarbią pastabą be „apklausos“ apie autentiškumą. Tas pats galioja ir vyrams.

Kaip kasdien kalbėti pagarbiau

Prieš komentuodami sustokite ir pagalvokite: ar tai paremta faktu, ar prielaida apie žmogų?
Venkite „netikėtumo“ tono, kai kalbate apie kito gebėjimus, kalbą ar išvaizdą.
Jei norite pagirti, girkite konkretų veiksmą ar rezultatą, o ne tapatybę.
Jei jus pataiso, laikykite tai galimybe išmokti, o ne ginčytis.

Mikroagresijos dažnai gimsta ne iš piktybiškumo, o iš neišmoktų socialinių įpročių. Vis dėlto jų poveikis tikras. Kuo sąmoningiau pasirenkame žodžius ir vengiam prielaidų, tuo lengviau kurti aplinką, kurioje žmonės jaučiasi matomi, gerbiami ir priimami.