Daug metų maniau, kad esu per gudri, jog pakliūčiau į apgavystę socialiniame tinkle. Tačiau užteko vieno vakaro, skubos ir „paskutinės progos“ jausmo – ir pati tapau auka.
- 1.Bilietų apgavystės: kodėl jos taip dažnos
- 2.Kodėl apgaulės veikia net „interneto išmanius“ žmones
- 3.Kaip viskas prasidėjo: „normalus“ pasiūlymas iš renginio diskusijų
- 4.Į ką atkreipti dėmesį prieš perkant bilietą iš nepažįstamo žmogaus
- 5.Mokėjimas – svarbiausias taškas, kuriame išryškėja apgaulė
- 6.Kas nutiko po apmokėjimo
- 7.Kaip apsisaugoti perkant bilietus socialiniuose tinkluose
2025-ųjų vasarą visi draugai jau turėjo bilietus į penktadienio vakarėlį, o aš – ne. Renginys buvo išpirktas, bet tą pačią dieną pavyko susikeisti pamainą darbe. Liko tik vienas tikslas: per kelias valandas rasti bilietą. Būtent tada desperacija pakeitė logiką. Noras „spėti“ nuleido budrumą ir kainavo man 30 eurų. Tą vakarą nešokau po ultravioletinėmis šviesomis – vietoje to turėjau nemalonią pamoką apie internetines apgaules.
Bilietų apgavystės: kodėl jos taip dažnos
Internetiniai pirkimai yra viena dažniausių sukčiavimo formų – nukentėjusiųjų skaičius kasmet didžiulis. Tarp visų apgaulių bilietų pardavimo schemos sudaro mažesnę dalį, bet jų „sėkmės procentas“ itin aukštas: žmonės dažnai sumoka ir tik vėliau supranta, kad bilietų negaus. Priežastis paprasta – bilietų dažniausiai reikia čia ir dabar, o emocijos (baimė praleisti renginį) tampa puikiu svertu sukčiams.
Kai kuriose bendruomenėse žmonės bando gintis kurdami moderuojamas grupes, kur nauji nariai tikrinami, o bilietų pirkimas ir pardavimas vyksta tarp labiau „patikrintų“ renginių lankytojų. Vis dėlto net ir tada rizika niekur nedingsta – sukčiai prisitaiko greitai.
Kodėl apgaulės veikia net „interneto išmanius“ žmones
Dažnai manoma, kad tokioms schemoms pasiduoda tik vyresni ar mažiau patirties turintys vartotojai. Bet realybė kitokia: pakanka nuovargio, streso, skubos ar stipraus noro gauti tai, ko ieškai, ir kritinis mąstymas susilpnėja. Net jei žinai apie įtartinus signalus, tą akimirką gali jų nepastebėti – ypač kai pasiūlymas atrodo „per geras, kad būtų tiesa“.
Kaip viskas prasidėjo: „normalus“ pasiūlymas iš renginio diskusijų
Renginio bilietai buvo išpirkti, o perpardavinėtojai kainas buvo pakėlę kelis kartus. Nuo įprastos 25–35 eurų kainos jie šoktelėjo iki sunkiai pateisinamų sumų. Tada ir atsirado pagunda: renginio diskusijose socialiniame tinkle vienas žmogus rašė, kad nebegali atvykti ir nori tik atgauti, kiek sumokėjo pats. Skambėjo logiškai – ir būtent tai buvo pavojingiausia.
Paradoksas tas, kad „pardavėjas“ manęs net neieškojo. Aš pati jį susiradau, pati parašiau ir pati įsitraukiau į pokalbį. Vėliau tai atrodė kaip didžiausia frustracija – lyg pati būčiau nuėjusi pas sukčių.
Į ką atkreipti dėmesį prieš perkant bilietą iš nepažįstamo žmogaus
Įvertinkite, ar istorija skamba tikroviškai
Sukčiai dažnai renkasi universalias priežastis: „kažkas nutiko“, „nebegaliu dalyvauti“, „pasikeitė planai“. Vien tai dar nieko neįrodo, bet verta stabtelėti ir įsiklausyti į detales.
- Ar skelbimo tekstas skamba natūraliai, ar tarsi „suklijuotas“ iš bendrinių frazių?
- Ar parduodamų bilietų kiekis logiškas konkrečiam renginiui (pvz., „šeima neateis“ į labai nišinį koncertą)?
- Ar pardavėjas bando skubinti („tik dabar“, „dar keli žmonės rašo“, „siūlau kitam po 10 min.“)?
Net jei negalite tiksliai įvardyti, kas ne taip, keistas jausmas dažnai būna signalas sustoti ir patikrinti daugiau.
Pažiūrėkite į profilį kaip į „įrodymų rinkinį“
Prieš pervedant pinigus verta skirti kelias minutes profilio peržiūrai. Mano atveju profilis atrodė net „per daug užtikrintas“ – nuotraukoje buvo simbolis, kuris turėjo kelti pasitikėjimą. Tuo metu tai mane nuramino, o vėliau supratau, kad būtent tokie triukai ir naudojami: sukurti autoriteto iliuziją.
- Ar paskyra sukurta neseniai, ar atrodo „tuščia“?
- Ar matosi reali veiklos istorija: įrašai, nuotraukos, komentarai?
- Ar draugų skaičius labai mažas, ar jų visai nėra?
- Ar vieta ir kontekstas logiški (pvz., paskyra tariamai parduoda bilietus į vietinį renginį, bet profilyje nurodyta visai kita šalis ar miestas)?
- Ar vardas, nuotrauka ar kiti duomenys neseniai pakeisti?
Kuo mažiau „gyvybės“ profilyje, tuo didesnė rizika. Sukčiai dažnai kuria paskyras trumpam laikui – būtent vienai operacijai.
Mokėjimas – svarbiausias taškas, kuriame išryškėja apgaulė
Didžiausias skirtumas tarp saugaus ir rizikingo pirkimo dažnai yra ne skelbime, o atsiskaitymo būde. Jei pardavėjas vengia mokėjimo sprendimų, kuriuose taikoma pirkėjo apsauga, tai viena ryškiausių raudonų vėliavų. Vietoje to jis gali siūlyti: pervedimus, „draugams“ skirtus mokėjimus ar dovanų korteles.
Mano situacijoje „pardavėjas“ nenorėjo siųsti bilieto pirmas – tai savaime galėtų atrodyti suprantama, nes jis nenorėtų būti apgautas. Tačiau jis reikalavo apmokėti dovanų kortele ir nedavė jokio realaus pirkimą patvirtinančio įrodymo. Bandžiau siūlyti kompromisą: pateikti tik dalį kodo, o likusią dalį – tik gavus bilietą. Jis kategoriškai atsisakė.
Tada pasirodė psichologinis triukas: kalbos apie pasitikėjimą, sąžiningumą ir „garbės žodį“. Skamba gražiai, bet internetiniuose sandoriuose „pasitikėjimas“ nėra atsiskaitymo priemonė. Vis dėlto tuo metu man to užteko – norėjau tikėti, nes labai norėjau bilieto.
Kas nutiko po apmokėjimo
Vos išsiunčiau visą dovanų kortelės kodą, viskas pajudėjo pagal klasikinį scenarijų. Pardavėjas paprašė palaukti kelias minutes ir pažadėjo, kad bilietą gausiu el. paštu. Tą laiką jis panaudojo tam, kad kuo greičiau išleistų kortelės likutį, o tada tiesiog dingo: paskyra buvo panaikinta arba tapo nepasiekiama. Bilieto, žinoma, negavau.
Kaip apsisaugoti perkant bilietus socialiniuose tinkluose
- Rinkitės atsiskaitymo būdus, kurie suteikia pirkėjo apsaugą, ir venkite dovanų kortelių kaip „mokėjimo“.
- Neskubėkite: net 5 minutės profilio peržiūrai gali sutaupyti pinigų ir nervų.
- Jei pardavėjas spaudžia priimti sprendimą „čia ir dabar“, elkitės priešingai – sulėtinkite veiksmus.
- Prašykite aiškaus pirkimo įrodymo ir logiškos bilieto perdavimo schemos (ne pažadų).
- Jei kyla įtarimas, verčiau praleisti renginį nei rizikuoti – sukčiai dažnai taikosi į būtent tą „bijau nespėti“ jausmą.
Po šios istorijos tapau gerokai atsargesnė ir, pamačiusi akivaizdžiai įtartinus skelbimus, stengiuosi perspėti kitus. Pinigų gaila, bet labiausiai erzino tai, kad praleidau vakarą, kurio laukiau. Ir tai puikiai parodo, kodėl bilietų apgavystės tokios veiksmingos: jos vagia ne tik sumą, bet ir patirtį.
