Kai naujienos atrodo nuolat „skubios“ ir dažnai niūrios, labai lengva įklimpti į begalinį skaitymą ir slinkimą ekrane. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip įprotis „pasitikrinti, kas vyksta“, bet ilgainiui toks režimas ima alinti – ypač emocinę savijautą. Toliau – apie tai, kaip vienas žmogus atpažino, kad įsitraukimas peržengė ribas, ir kokių žingsnių ėmėsi, kad sumažintų vadinamąjį doomscrolling’ą (nuolatinį blogų naujienų „skrolinimą“).
- 1.Kaip „viena minutė“ internete virsta valandomis
- 2.Kodėl noras „žinoti tiesą“ taip stipriai įtraukia
- 3.Kaip aktualijos gali paversti įprotį apsėdimu
- 4.Kada ateina lūžis: ne viena akimirka, o susikaupęs nuovargis
- 5.Praktiniai būdai sumažinti doomscrolling’ą
- 6.Geriau, bet vis dar traukia: vidinė kova tarp rūpesčio ir įpročio
Kaip „viena minutė“ internete virsta valandomis
Situacija pažįstama daugeliui: atsidarai socialinį tinklą „tik trumpam“, tarkime, įkelti naujieną ar peržvelgti žinutes. Tačiau vos ekrane pasirodo provokuojanti ar piktinanti publikacija, smalsumas paima viršų. Perskaitai vieną tekstą, tada kitą, tada dar vieną – ir staiga paaiškėja, kad prabėgo pusdienis.
Tokiu metu įsijungia vidinis įsitikinimas, kad būtina „susigaudyti“: suprasti, kas iš tiesų vyksta, kas meluoja, o kas sako tiesą. Tačiau kuo daugiau skaitai, tuo sunkiau sustoti – o nuotaika ir energija krenta.
Kodėl noras „žinoti tiesą“ taip stipriai įtraukia
Ne visiems doomscrolling’as prasideda iš nuobodulio. Kartais tai kyla iš nuoširdaus noro būti informuotam: sekti įvykius, lyginti šaltinius, ieškoti platesnio konteksto. Kai kuriems žmonėms tai tęsiasi nuo seniai – anksčiau tai būdavo radijo laidos ar knygos, o atsiradus internetui, informacijos kiekis ir greitis tiesiog sprogo.
Atsiranda ir kitas jausmas: nepasitikėjimas vienu šaltiniu. Tada pradedama skaityti „viską iš eilės“, lyginti skirtingas versijas, stebėti, kas ir kokiu kampu pasakoja tą pačią istoriją. Toks metodas kartais padeda geriau orientuotis, bet taip pat lengvai tampa spąstais – nes „dar vienas straipsnis“ niekada nesibaigia.
Kaip aktualijos gali paversti įprotį apsėdimu
Informacinis įsitraukimas ypač sustiprėja, kai visuomenėje kyla įtampa, o viešojoje erdvėje plinta viena kitai prieštaraujančios žinutės. Pavyzdžiui, pandemijos metu dalis žmonių aktyviai dalijosi nepagrįstais teiginiais, kad liga neegzistuoja arba apsaugos priemonės neveikia. Tokiose situacijose kai kam atsiranda stiprus noras „atstatyti teisingumą“: susirinkti faktus, argumentus ir pasidalinti tuo, kas atrodo patikimiausia, kad kiti nepasiduotų klaidinančiai informacijai.
Dar labiau emocijas sujudina socialiniai judėjimai ir realių žmonių liudijimai, kai viešumoje pasirodo skausmingi vaizdai ar pagalbos šauksmai. Tada ignoruoti turinį tampa sunku: kyla empatija, pyktis, frustracija, noras „stovėti teisingoje pusėje“ ir neleisti melui įsitvirtinti. Tokia motyvacija suprantama, bet ji taip pat gali paskatinti nuolatinį įsitraukimą, kai atrodo, jog atsitraukti – reiškia nusisukti nuo atsakomybės.
Kada ateina lūžis: ne viena akimirka, o susikaupęs nuovargis
Dažnai nėra vieno konkretaus įvykio, po kurio žmogus staiga nusprendžia sustoti. Greičiau tai kaupiasi: po dar vieno sunkaus teksto lieka nemalonus fonas, po kelių valandų – emocinis nuovargis, o po ilgesnio laikotarpio – jausmas, kad „viskas per daug“.
Vienas ryškiausių signalų – suvokimas, kiek laiko dingsta. Kai prieš akis atsiranda alternatyva: tuos pačius kelis vakaro ar dienos valandas galima skirti tam, kas kuria gyvenimą, o ne jį išsunkia. Tai gali būti kūryba, mokymasis, darbas, sportas, buitis ar paprasčiausias poilsis.
Praktiniai būdai sumažinti doomscrolling’ą
Nebūtinai egzistuoja universali formulė, kuri tinka visiems. Tačiau vienas aiškus principas veikia dažnai: sąmoningai pasirinkti, kur keliauja tavo dėmesys. Kai vietoj keturių valandų naršymo pasirenkama veikla, kuri duoda apčiuopiamą rezultatą, savijauta ima gerėti.
Kas padeda sustoti laiku
- Apsisprendimas prieš atsidarant programėlę. Ne „pažiūrėsiu trumpam“, o aiškus tikslas: ką tiksliai dabar noriu padaryti internete.
- Laiko ribos susitarimas su savimi. Pavyzdžiui: „Skaitau iki tam tikros valandos, tada uždarau.“
- „Dienos skenavimas“ prieš įsitraukiant. Greitai peržvelgti, ką dar turi nuveikti šiandien (darbo užduotys, mokslai, namai, judėjimas, poilsis) – kad primintum sau apie realius prioritetus.
- Sąmoningas „triušio urvų“ vengimas. Pastebėti, kurios temos ar įrašai dažniausiai įtraukia į grandininį skaitymą, ir sąmoningai jų nebespausti.
- Keitimas į veiklą, kuri „grąžina energiją“. Kūryba, muzika, sportas, pasivaikščiojimas, bet kas, kas palieka gerą jausmą ir rezultatą.
Svarbu ir tai, kad sprendimą priimti gali būti lengviau nei jo laikytis. Vos atsidarai naujienas ir pamatai sunkų turinį, natūralu reaguoti emocijomis ir norėti „dar patikrinti“. Todėl dažnai padeda ne perfekcionizmas („daugiau niekada“), o nuoseklus mažinimas ir ribų treniravimas.
Geriau, bet vis dar traukia: vidinė kova tarp rūpesčio ir įpročio
Net ir sumažinus doomscrolling’ą, gali likti dvejopas jausmas. Viena dalis džiaugiasi: daugiau ramybės, geresnė savijauta, daugiau laiko tam, kas svarbu. Kita dalis vis dar primena apie norą „padėti“, „nepasiduoti“, „neleisti melui laimėti“. Kartais sunku atskirti, kiek tai yra vertybinis rūpestis visuomene, o kiek – įprotis, kuris ieško naujos priežasties sugrįžti prie nesibaigiančio skrolinimo.
Tačiau pats aiškumas jau yra žingsnis į priekį: kai pradedi atpažinti momentą, kai tuoj „nuslysi“, atsiranda galimybė sustoti, pasižiūrėti į laikrodį, prisiminti dienos planą ir sąmoningai pasirinkti kitą veiksmą.
