Šunų priepuoliai gali atrodyti labai baisiai: augintinis staiga pradeda elgtis neįprastai, o jūs galite pasijusti bejėgiai. Situaciją apsunkina tai, kad priepuolis ne visada reiškia ryškius traukulius – kartais požymiai būna subtilūs ir lengvai supainiojami su kitais dalykais. Vis dėlto svarbu išmokti atpažinti dažniausius signalus, žinoti, kaip elgtis priepuolio metu, ir kada būtina kreiptis į veterinarą.
Kas yra šuns priepuolis
Priepuolis – tai staigus, neįprastas elektrinio aktyvumo „šuolis“ smegenyse. Dėl to gali pasikeisti judesiai, sąmoningumas, elgesys ar net kūno funkcijų kontrolė. Priepuoliai skirtingiems šunims pasireiškia nevienodai: vieni patiria vos pastebimus trūkčiojimus, kiti – stiprius traukulius ir sąmonės praradimą. Net tam pačiam šuniui epizodai gali šiek tiek skirtis.
Viena dažniausių priepuolių priežasčių – epilepsija. Skaičiuojama, kad ji gali paliesti iki maždaug 4 % šunų. Epilepsija dažniau pasitaiko kai kurioms veislėms, dažnai pasireiškia jauniems, maždaug nuo 6 mėnesių iki 6 metų amžiaus šunims.
Tačiau priepuoliai nebūtinai reiškia epilepsiją. Jie gali būti susiję ir su kitomis problemomis, pavyzdžiui, apsinuodijimu, organų veiklos sutrikimais, navikais ar kitais neurologiniais pakitimais. Dėl to priežasties paieškai veterinaras gali skirti kraujo tyrimus, o kai kuriais atvejais – ir detalesnius tyrimus, pavyzdžiui, galvos smegenų vaizdinimą.
Požymiai iki priepuolio: ką galima pastebėti iš anksto
Sumišimas, nerimas ir neįprastas jautrumas
Kartais priepuolis prasideda be jokio įspėjimo, bet kai kurie šunys prieš epizodą išduoda vadinamosios priešpriepuolinės fazės (pre-iktalinės) ženklus. Šuo gali atrodyti „apsiblausęs“, tapti neramus, nervingas, blaškytis. Taip pat gali padidėti seilėtekis, atsirasti drebėjimas ar inkštimas.
Bandymas slėptis arba ieškoti uždaresnės vietos
Dar vienas gana būdingas signalas – noras pasitraukti nuo žmonių, triukšmo ir veiklos. Šuo gali ieškoti tamsesnio kampo, lįsti po stalu ar į kitą saugią, ramią vietą. Jei įtariate, kad priepuolis artėja, padėkite augintiniui būti kuo ramesnėje aplinkoje: sumažinkite triukšmą, prislopinkite šviesą, venkite chaoso ir aktyvių žaidimų.
Požymiai priepuolio metu: kaip jis gali atrodyti
Lengvi trūkčiojimai ar pasikartojantys judesiai
Ne visi priepuoliai būna „dramatiški“. Kartais tai tik nedidelis tikas, vienos kūno vietos trūkčiojimas ar monotoniškai pasikartojantis judesys. Tokie epizodai dažnai trunka apie 10–30 sekundžių, nors stebint gali atrodyti daug ilgiau. Dažnai šuo guli ant šono ir matomi nevalingi trūkčiojimai.
Svarbu: jei pastebite šunį trūkčiojant miegant, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl taip vyksta (nors ne visada – todėl verta stebėti bendrą vaizdą ir pasikartojimą).
Stiprus priepuolis ir sąmoningumo praradimas
Sunkesni epizodai gali užsitęsti ilgai (kartais 20 minučių ar daugiau) ir pasireikšti ryškiu kūno funkcijų sutrikimu: šuo gali nebereaguoti, stipriai trūkčioti, daryti „irklavimo“ kojomis judesius, skleisti garsus, nevalingai judinti žandikaulį. Taip pat gali pasitaikyti vėmimas, nevalingas šlapinimasis ar tuštinimasis. Retais atvejais itin sunkūs ar užsitęsę priepuoliai gali baigtis mirtimi.
Požymiai po priepuolio: kaip suprasti, kad jis galėjo įvykti
Dezorientacija ir pakitusi eisena
Jei priepuolis įvyko jums nesant šalia, tai ne visada akivaizdu. Vis dėlto po priepuolio (post-iktalinėje fazėje) šuo gali būti sutrikęs: sunkiau orientuotis, eiti netvirtai, „svyruoti“ ar judėti neįprastai. Kai kuriems šunims trumpam pablogėja rega, taip pat gali tęstis neramumas ar padidėjęs seilėtekis.
Vėmimo, šlapimo ar išmatų pėdsakai vienoje vietoje
Jei namuose randate „nelaimę“, tai ne visada reiškia netinkamą elgesį. Po priepuolio (ar jo metu) šuo gali prarasti kūno funkcijų kontrolę, todėl vienoje vietoje galite pastebėti šlapimo, išmatų ar vėmimo, kartais – ištepliotų pėdsakų, jei šuo trūkčiojo ar spardėsi.
Ką daryti, jei įtariate artėjantį priepuolį
-
Perkelkite šunį į ramią, pritemdytą erdvę arba bent jau sumažinkite dirgiklius: triukšmą, ryškią šviesą, judėjimą aplink.
-
Jei šuo gali susižeisti, pasirūpinkite saugumu: patraukite aštrius daiktus, uždenkite kampus, o prireikus pakiškite po galva minkštą pagalvę, kad sumažintumėte smūgio riziką.
-
Kai kurie specialistai mini, kad švelnus masažas už ausų ties kaukolės pagrindu (akupresūros taškas) kai kuriems šunims gali sumažinti priepuolio tikimybę ar stiprumą, tačiau tai nėra garantuotas metodas ir neturėtų pakeisti veterinarinės pagalbos.
Ko nedaryti: nebandykite šuns prispausti ar „sulaikyti“, nekiškite rankų į burną ir nebandykite ją užspausti. Priepuolio metu judesiai nevalingi, todėl galite susižaloti.
Kada būtina kreiptis į veterinarą
-
Jei priepuolis įvyko pirmą kartą, verta kuo greičiau susisiekti su veterinaru ir suplanuoti apžiūrą, kad būtų ieškoma priežasties.
-
Jei priepuoliai kartojasi, dažnai padeda „priepuolių dienoraštis“: žymėkite datą, trukmę, galimus provokuojančius veiksnius ir kaip šuo jautėsi po epizodo. Tai padeda įvertinti, ar gydymas veiksmingas.
-
Jei priepuolis trunka neįprastai ilgai arba per trumpą laiką įvyksta keli epizodai, reikia veterinarinės pagalbos kuo skubiau. Tokiose situacijose didėja pavojus perkaitimui ir smegenų pažeidimui.










