Japonija išsiskiria tuo, kad turi net šešias oficialiai pripažintas vietines šunų veisles – jos laikomos nacionaliniu paveldu. Šios veislės dažnai vadinamos „Nihon Ken“ (Japonijos šunimis) ir yra kilusios iš senųjų, vidutinio dydžio šunų, kurie prieš tūkstančius metų gyveno Japonijos kalnuotose vietovėse. Kadangi jų ištakos bendros, daug kas jas sieja: spico tipo išvaizda, smailios ausys, riesta uodega ir dvigubas kailis, puikiai tinkantis vėsesniam klimatui.
Žemiau – glaustas ir aiškus pasakojimas apie šešias vietines Japonijos veisles, taip pat dvi kitas veisles, kurios nėra „Nihon Ken“, bet Japonijoje turi ryškią istorinę ir kultūrinę reikšmę. Nuo itin retų iki visame pasaulyje gerai žinomų – šie šunys žavi ne tik išvaizda, bet ir savo istorijomis.
Kas yra japonijos nacionalinės šunų veislės
„Nihon Ken“ grupę sudaro šešios vietinės veislės: akita, shiba inu, kai ken, kishu ken, shikoku ir hokkaido. Daugumai jų būdingas tvirtas sudėjimas, tankus dvigubas kailis ir ištvermė – savybės, kurios praverčia gyvenant kalnuotose ir miškingose vietovėse. Nors jos panašios, kiekviena turi savitą charakterį, dydį, spalvas ir istorinius „darbus“ – nuo šernų medžioklės iki sargybos.
Akita
Akita – viena įspūdingiausių Japonijos veislių: didelė, stipri ir oriai atrodanti. Japonų tradicijose ši veislė siejama su gerovės linkėjimais – pavyzdžiui, kūdikio gimimo proga dovanojamos akitos figūrėlės, simbolizuojančios laimę ir ilgą gyvenimą.
Istoriškai akitos buvo išvedamos kaip stambaus grobio medžioklės šunys – jos galėjo padėti medžioti šernus, elnius ar net lokius. Šiandien akitos vertinamos ir kaip sargūs, teritoriją saugantys šunys. Su savais žmonėmis jos dažnai būna švelnios ir prisirišusios, tačiau nepažįstamiems ar kitiems gyvūnams gali rodyti atsargumą, todėl itin svarbi ankstyva socializacija.
Shiba inu
Shiba inu – mažiausia iš „Nihon Ken“ veislių ir bene populiariausia kompanionė Japonijoje. Tai sena veislė, kurios šaknys siejamos su labai ankstyvais laikais, o protėviai galėjo atkeliauti kartu su pirmaisiais žmonių migracijos bangų atstovais.
Nors shiba anksčiau buvo naudojamos medžioklei (tiek smulkesniam, tiek stambesniam grobiui), šiandien jos dažnai pasirenkamos kaip miesto ar priemiesčio šunys. Paprastai joms nereikia ekstremaliai daug fizinio krūvio, bet jos tikrai įvertina kokybiškus pasivaikščiojimus. Shibos dažnai apibūdinamos kaip savimi pasitikinčios, ištikimos ir gana savarankiškos – dresūra geriausiai sekasi, kai ji nuosekli ir motyvuojanti.
Kishu ken
Kishu ken – reta veislė, apie kurią daugelis už Japonijos ribų nėra girdėję. Ji buvo formuojama Kishu regione (dabartinėje Wakayama prefektūroje) ir ilgą laiką išliko itin vertinama vietinių žmonių, todėl šunys retai iškeliaudavo į užsienį.
Istoriškai kishu ken buvo medžioklės šunys, ypač naudoti šernų ir elnių medžioklei. Ši veislė paprastai yra budri, ištikima ir prieraiši savo šeimai, tačiau su nepažįstamais gali būti santūri, todėl ankstyvas pripratinimas prie žmonių (taip pat ir vaikų) yra svarbus. Kishu ken dažnai būna baltos spalvos, bet pasitaiko ir rausvų bei vadinamųjų „sezamo“ atspalvių.
Hokkaido
Hokkaido (dar vadinamas hokkaido inu) siejamas su šiauriausia Japonijos sala ir atšiauresniu klimatu. Manoma, kad veislės rašytinė istorija siekia laikotarpį tarp 300 ir 700 mūsų eros metų, kai vietiniai žmonės kartu su šunimis persikėlė į Hokkaido salą. Ten šunys prisitaikė prie šalčio, kalnų ir naujų medžioklės sąlygų.
Hokkaido šunys garsėja ištverme ir gebėjimu „mąstyti“ situacijose – tai savybės, kurios itin pravertė medžiojant sudėtingoje aplinkoje, įskaitant ir lokių medžioklę. Išvaizdai būdinga plati krūtinė, smailios ausys ir labai tankus kailis. Spalvų paletė plati: balta, raudona, juoda, tigrinė, „sezamo“ ir pilkšva. Už Japonijos ribų ši veislė sutinkama retai, o ir pačioje Japonijoje jos populiacija nėra didelė.
Kai ken
Kai ken – viena rečiausių Japonijos vietinių veislių, kuri dar XX a. pirmoje pusėje kartu su kitomis penkiomis buvo įvardyta kaip nacionalinis turtas. Šie šunys dažnai apibūdinami kaip itin atsidavę ir orientuoti į šeimininką, todėl neretai laikomi vienais prieraišiausių tarp vietinių Japonijos veislių.
Tradiciškai kai ken buvo naudojami medžioklei, įskaitant paukščius ir stambesnį grobį. Veislei būdingos trys kailio spalvos variacijos: tamsiai tigrinė, tigrinė ir rausvai tigrinė. Toks raštas buvo praktiškas – miškuose ir kalnų vietovėse jis suteikdavo natūralią maskuotę. Nors kai ken gali būti gana tvirti šunys, jie dažnai gerai prisitaiko ir prie gyvenimo bute, jei gauna pakankamai judėjimo ir protinės veiklos.
Shikoku
Shikoku – ryški, gana „vilkiška“ išvaizda pasižyminti veislė, istoriškai naudota šernų medžioklei Kochi prefektūroje. Kaip ir dalis kitų vietinių veislių, shikoku populiacija buvo smarkiai sumažėjusi po Pirmojo pasaulinio karo, todėl vėliau imtasi kryptingų išsaugojimo veiksmų.
Išskiriamos kelios shikoku linijos, tačiau laikui bėgant jų skirtumai susiliejo, nes regionai tapo mažiau izoliuoti. Shikoku gali būti „sezamo“, raudonos, juodos ar kreminės spalvos. Už Japonijos ribų šie šunys itin reti, o ir pačioje šalyje jų nėra labai daug.
Kitos su japonija siejamos, bet ne „nihon ken“ veislės
Japonų čin
Japonų čin – mažas, elegantiškas kompanionas, istoriškai sietas su aristokratų aplinka. Nors jis nepriklauso šešioms vietinėms „Nihon Ken“ veislėms, Japonijoje šis šuo ilgai buvo laikomas prestižiniu palydovu.
Dažnai manoma, kad veislės ištakos susijusios su Kinija ir panašiomis nedidelėmis dekoratyvinėmis veislėmis, kurios galėjo patekti į Japoniją kaip dovanos. Japonų čin paprastai yra meilus, žaismingas ir mėgsta būti šalia žmogaus. Jam tinka ramesnis gyvenimo būdas: trumpesni pasivaikščiojimai, ramūs pasibuvimai namuose, todėl jis dažnai laikomas patogiu šunimi gyvenantiems bute.
Japonų terjeras
Japonų terjeras – tai Japonijoje suformuota veislė, nors jos šaknys siejasi su keliais terjerų tipais, atsiradusiais iš vietinių ir į šalį atvežtų šunų. Veislė galutinai nusistovėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo kryptingai atrenkami šunys iš skirtingų linijų.
Šie nedideli, judrūs šunys dažnai prisiriša prie vieno pagrindinio žmogaus ir gali būti santūresni su nepažįstamais. Tuo pačiu jie paprastai būna smalsūs, žaismingi ir energingi, todėl gerai tinka aktyvesniems šeimininkams, ieškantiems kompaktiško, bet charakteringo augintinio. Įdomu tai, kad tai vienintelė terjerų veislė, kurios kilmė siejama būtent su Japonija.
