Atnešimo žaidimas („fetch“) daugeliui šunų yra vienas smagiausių užsiėmimų: jie vejasi daiktą, griebia jį ir (idealiu atveju) parneša atgal. Šis triukas ne tik suteikia fizinio krūvio, bet ir įdarbina natūralius instinktus, todėl gali tapti puikia kasdienės rutinos dalimi. Kad žaidimas nevirstų bėgiojimu paskui šunį ar nuolat prarandamų kamuoliukų medžiokle, verta mokyti nuosekliai ir mažais žingsniais.
Kada geriausia mokyti šunį atnešti
Atnešimo galima išmokyti bet kokio amžiaus šunį – ir jauniklį, ir suaugusį, ir senjorą. Svarbiausia įvertinti fizines galimybes. Maži šuniukai dar turi minkštesnius, besiformuojančius kaulus, todėl intensyvus lakstymas ir staigūs stabdymai gali būti per didelis krūvis. Vyresniems šunims arba tiems, kurie turi judėjimo sunkumų, ilgi bėgimai gali apsunkinti sąnarius.
Jei kyla abejonių dėl sveikatos ar ištvermės, verta pasitarti su veterinaru ir pasirinkti švelnesnes alternatyvas. Pavyzdžiui, vietoje ilgo metimo galima numesti daiktą į krūmus, kad šuo jo ieškotų lėtesniu tempu. O vandeniui neabejingiems senjorams saugioje vietoje galima mesti kamuoliuką į seklų vandenį: plaukimas paprastai mažiau apkrauna sąnarius.
Ko prireiks norint išmokyti atnešti
Sudėtingos įrangos nereikia. Svarbiausia – tinkami daiktai ir aiški strategija.
- Mylimas, lengvai sugriebiamas žaislas arba kamuoliukas.
- Skanių, nedidelių gardėsių (arba alternatyvus atlygis, jei šuo maistui abejingas).
- Saugi erdvė: kambarys, aptvertas kiemas ar kita rami vieta be didelių dirgiklių.
- Jei erdvė nėra aptverta: ilgas pavadėlis ir petnešos (geriau nei antkaklis), kad būtų saugiau valdyti šunį.
Kaip išmokyti šunį atnešti: paprasta schema
1. Pradėkite ten, kur lengva susikaupti
Pirmoms treniruotėms rinkitės mažą, pažįstamą ir uždarą erdvę. Taip sumažinsite tikimybę, kad šuo „išsijungs“, nubėgs paskui kvapą ar nuspręs pradėti savo žaidimą. Tam tinka svetainė, aptvertas kiemas ar rami, privati aikštelė.
Jei žaidžiate neaptvertoje vietoje, ilgas pavadėlis gali padėti, tačiau jį reikia mokėti valdyti. Pravartu mūvėti pirštines, kad nesusidarytų nutrinimų, o šunį prisegti prie petnešų (dažnai saugiau nei antkaklis), kad sumažėtų kaklo apkrova.
2. Pasirinkite žaislą, kuris šuniui tikrai įdomus
Mokymui labiausiai tinka žaislas, kurį šuo noriai griebia ir lengvai nuneša. Kad susidomėjimas būtų didesnis, prieš mesdami „atgaivinkite“ žaislą: patraukite jį žeme, lyg jis judėtų, ir tik tada meskite trumpai. Daugeliui šunų ypač įdomūs cypsiantys žaislai, nes jie sužadina „medžioklės“ nuotaiką.
Venkite per mažų žaislų, kurie gali kelti užspringimo riziką. Taip pat verta pagalvoti apie guminį kamuoliuką vietoje teniso: kai kuriems šunims abrazyvinis teniso kamuoliukų paviršius ilgainiui gali prisidėti prie dantų dėvėjimosi.
3. Meskit labai trumpai
Dažna klaida – iškart mesti toli. Atnešimas susideda iš kelių elgesio „detalių“, todėl pradėkite nuo lengviausios versijos: paridenkite kamuoliuką šalia savęs arba meskite kelis žingsnius taip, kad šuo aiškiai matytų kryptį. Trumpa distancija padeda išlaikyti susidomėjimą ir sumažina blaškymąsi.
Kai šuo paima žaislą, naudokite džiaugsmingą toną ir parodykite entuziazmą. Daugeliui šunų tai sustiprina norą grįžti pas žmogų.
4. Apdovanokite grįžimą
Sprendžiantis momentas – ne bėgimas paskui žaislą, o sugrįžimas su juo. Kaskart, kai šuo ateina prie jūsų (ar bent jau priartėja) su žaislu, dosniai atlyginkite: gardėsiu, pagyrimu arba trumpu traukimo žaidimu su tuo pačiu žaislu. Tikslas – sukurti aiškią mintį: „grįžti pas žmogų apsimoka“.
Jei šuo dėl maisto nesistengia, padeda dviejų vienodų žaislų taktika: vieną metate, o kai šuo jį paima, parodote kitą „gyvą“ žaislą. Dažnai tai paskatina grįžti greičiau, nes šuo tikisi naujo metimo.
5. Išmokykite paleisti („duok“, „paleisk“)
Kai šuo jau patikimai grįžta su žaislu, laikas mokyti atiduoti. Kai kurie šunys greitai supranta, kad paleidus žaislą žaidimas tęsiasi, todėl paleidimas tampa savaime naudingas. Kitiems gali reikėti paskatinimo: palaukite, kol pats atleis, arba pasiūlykite gardėsį mainams.
Tą akimirką, kai žaislas atsiduria jūsų rankose ar nukrenta, ištarkite pasirinktą komandą (pvz., „duok“ ar „paleisk“), pagirkite ir iškart meskite vėl. Taip šuo susies paleidimą su nauju raundu.
Svarbu nepersekioti šuns po kiemą ir nebandyti jėga atimti žaislo: tai dažnai paverčia situaciją „gaudynėmis“, kurios šuniui gali būti įdomesnės nei pats atnešimas.
6. Po truputį didinkite atstumą ir sudėtingumą
Kai viskas gerai veikia mažoje erdvėje, pamažu didinkite metimo atstumą ir rinkitės vietas, kur yra daugiau dirgiklių. Judėkite mažais žingsniais: keli sėkmingi pakartojimai yra vertingesni nei vienas ilgas metimas, po kurio šuo praranda dėmesį.
Taip pat stenkitės neiti šuniui iš paskos, kai jis laiko žaislą: kai kurie šunys tuomet „įjungia“ bėgimo nuo žmogaus žaidimą. Verčiau atsistokite stabiliai, kvieskite link savęs ir apdovanokite už priėjimą.
Treniruotes laikykite trumpas. Geriau baigti tada, kai šuo dar nori žaisti, nei „perdeginti“ iki nuovargio.
Ką daryti, jei šuo neatneša
Vieniems šunims atnešimas ateina greitai, ypač jei jie linkę bendradarbiauti arba natūraliai mėgsta nešioti daiktus. Kiti gali lengvai išsiblaškyti ar labiau mėgautis pačiu vijimosi ir bėgimo procesu. Tokiais atvejais padeda lankstumas: trumpesni metimai, didesnis atlygis už grįžimą, žaislo „atgaivinimas“ prieš metimą, treniruotės ramesnėje vietoje arba alternatyvos, kuriose daugiau ieškojimo, o mažiau sprinto.
Ko vengti mokant atnešti
Atnešimas turėtų likti smagus bendras užsiėmimas. Pyktis, šaukimas ar nusivylimas, kai šuo nubėga su kamuoliuku ir ilgai negrįžta, paprastai tik pablogina situaciją: šuo ims vengti grįžimo, nes sugrįžimas nustos būti malonus. Taip pat dažnai nepasiteisina vaikymasis paskui šunį ir reikalavimas „atiduok“ jam bėgant – daugeliui tai tampa labai linksmu žaidimu.
