Ilgą laiką bijojau, kad mano močiutė, žinoma konservatyviais požiūriais, kada nors sužinos, jog esu homoseksuali. Tačiau kai šis momentas pagaliau atėjo, viskas pasisuko visiškai netikėtai – tai mane labai šiltai nustebino.
Gyvenimas slepiantis nuo močiutės
Aplink šeimos stalą ilgus metus sklandė nerašyta taisyklė – niekada neminėkite močiutei, kad esu lesbietė. Net mažiausias užuominas reikėjo nuslėpti. Kartais šis šeimos susitarimas tapdavo net juokų šaltiniu: „Tik nepasakykit močiutei!“.
Studijuodama kartais mūvėdavau vaivorykštės apyrankę, tačiau prieš žengdama į močiutės namus, ją visad nusiimdavau – man atrodė, kad net toks simbolis gali išduoti paslaptį. Prireikus pasakodavau istorijas apie savo merginą, bet visuomet pavadindavau ją „gera drauge“. Taip slėpti dalį savęs buvo varginančiai sunku ir išvargindavo emociškai. Tas laisvės, kurią norėjau jausti būdama atvira, pojūtis iš tikrųjų taip ir neatėjo – visa viduje kaupėsi įtampa ir nuolatinė baimė būti demaskuotai.
Močiutės gyvenimo pamokos
Močiutė ne kartą įrodė, kad geba įveikti sunkumus. Jauna ji pakeitė gyvenamąją vietą dėl mylimo vyro, kuris mirė labai anksti. Ji viena užaugino dvylika vaikų, neturėdama galimybės baigti mokyklos. Dėl visų šių iššūkių vis manėsi, kad būti „kitokia“ anūke jai bus dar vienas papildomas rūpestis. Nenorėjau apsunkinti jos širdies savo istorija – bent jau taip tada jaučiausi.
Jus gali sudominti
Akimirka, kai viskas pasikeitė
Vieną vėlyvą vasaros vakarą, praėjus porai metų po savo atsivėrimo kitiems šeimos nariams, ir vėl susirinkome močiutės namuose. Buvo šilti vakarai, kupini džiaugsmo – ypač, nes mano gyvenime tuo metu buvo ypatingas žmogus, kurį mylėjau.
Besėdėdama kieme su močiute, pradėjau klausinėti apie jos pažintį su seneliu. Šią istoriją girdėjau turbūt šimtą kartų, bet vis tiek norėjosi išgirsti dar kartą. Močiutė pasakojo apie jų gražią ir šiek tiek paslaptingą draugystę, atsimindama, kaip sumaniai suorganizavo pirmąjį pasimatymą su mano seneliu.
Man ypač brangu buvo stebėti jos veido šypseną ir klausytis prisiminimų. Akivaizdu, kad net po tiek metų ji vis dar jautė tą patį ryšį bei ilgesį – atpažino, kokio stipraus kvapo buvo jo dūmai, kaip tiksliai jų rankos tilpo viena į kitą.
Močiutė tada tarė: „Tikiuosi, atrasite žmogų, kuris jus mylės, gerbs ir visad primins, kokia esate nuostabi. Tą, kurį galėtum pasikviesti šeimos vakarienės.“
Tarsi netyčia išsprūdo: „Močiute, man atrodo, kad jau tokį žmogų radau.“ Ir tada pajutau, kaip kraujas pradėjo stingti – pagalvojau, kas dabar bus, juk pati išsidaviau.
Atvirumo akimirka
Močiutė paklausė: „Jis geras vaikinas?“
Susigėdusi, bet tiesiai pasakiau: „Ji labai nuostabi moteris.“
Kiek užsitęsė tyla. Atrodė, kad laikas sustojo – norėjosi išbėgti. Viduje kilo panika: kas bus toliau?
Tačiau močiutė ramiai paglostė man ranką ir pasakė: „Tu jai pasakyk, kad visai mielai lauksiame jos svečiuose.“
Buvo sunku tuo patikėti. Ji nusišypsojo taip šiltai, lyg vis dar galvotų apie senelį. Tuomet tarė: „Esi mano anūkė, ir myliu tave visa širdimi. Žinok, prie mano stalo visada bus vietos tau ir tam, kurį (kurią) myli.“
Sunku buvo sulaikyti ašaras – užplūdo palengvėjimas, džiaugsmas ir didžiulis dėkingumas. Norėjosi apkabinti ją ir dar kartą įsitikinti, kad ji tinkamai mane suprato. Bet ji ir toliau ramiai žiūrėjo į mane ir laikė ranką ant mano delno. Ištariau tik: „Ačiū.“
Nuo tada viskas pasikeitė
Nuo tos dienos močiutė tapo didžiausia palaikymo šaltiniu. Ji ne tik priėmė mane, bet ir tapo mano gynėja – jei kas nors užsimena apie šmaikštavimus ar juokus seksualinės orientacijos tema, ji pirma pastato į vietą ir paprašo nebebūti nemandagiems.
Sykį ar kitą net užtikau pas močiutę įjungtą laidą, kurį iki šiol laikyta tabu. Regis, įsitikinimai gali keistis – kartais net labai netikėtai ir gražiai.
