Ar kada stebėjote, kaip jūsų šuo tiksliai žino, kada ateina vakarienės metas, arba kaip jis pradeda laukti pasivaikščiojimo likus vos kelioms minutėms iki įprasto laiko? Galbūt jūs pastebėjote, kad augintinis gali būti patikimesnis nei žadintuvas, nes kasryt primena apie pusryčius. Tai skatina susimąstyti: ar šunys tikrai supranta laiką?
Kaip šunys supranta laiką
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad keturkojai puikiai jaučia laiką, tačiau jų laiko suvokimas yra kitoks nei žmonių. Mes negalime tiesiogiai paklausti savo augintinio, kaip jis jaučia praėjusį laiką, tačiau pastebima, jog šunys tikrai sugeba įvertinti trukmę.
Šunys nejaučia laiko sekundėmis ar valandomis ir tikrai negalėtų naudotis laikrodžiu. Tačiau jų gebėjimas nustatyti laiką kyla iš kitų šaltinių – nuosekliai pasikartojančių aplinkos ženklų ir fizinių pojūčių.
Kodėl šuo laukia maisto tuo pačiu metu?
Jei kasdien, tarkime, 17 valandą, jūsų šuo susijaudinęs laukia prie dubenėlio, greičiausiai tai susiję ne su gebėjimu skaičiuoti valandas, o su tam tikrų signalų atpažinimu. Gyvūnai stebi daugybę ženklų: šeimininko grįžimą namo, saulės šviesos intensyvumą ar net savo alkio jausmą. Susidarius įprastai įvykių sekai, šuo išmoksta ją susieti su vakariene.
Laikui bėgant tokie įpročiai tvirtėja. Todėl šuniui gali atrodyti, kad jis žino laiką, nors iš tikrųjų jis fiksuoja kasdien besikartojančius reiškinius.
Kokios atminties rūšys būdingos šunims?
Žmonės naudoja kelias atminties rūšis: semantinę ir epizodinę. Šunims stipriausiai išsivysčiusi semantinė atmintis – jie puikiai prisimena komandas, gestus ar tam tikrus kasdienius ženklus. Tačiau jų gebėjimas prisiminti praeities įvykius labai konkrečiai – ribotas.
Šunys gerai įsimena situacijas, kurios jiems svarbios ar buvo ypatingos. Pavyzdžiui, jei kelis kartus vizito pas veterinarą metu kažkas buvo nemalonaus, vėliau jie gali nerimauti ten sugrįžę, nes prisimena, kad ankstesniu atveju buvo bloga patirtis. Tačiau šuo nesusies tai su konkrečia data.
Ar šunys geba skirti laiko tarpus?
Tyrimai rodo, kad šunys gali atskirti, kiek laiko buvo palikti vieni. Būna, jog grįžus po ilgesnio nebuvimo, augintinio džiaugsmas būna didesnis nei po trumpesnių išvykų. Jie geba iš dalies suvokti, ar praėjo kelios minutės, ar kelios valandos, tačiau greičiausiai tas suvokimas susijęs su jų kūno ritmais, aplinkos pokyčiais ir rutinos pasikartojimais.
Be to, šunys išmoksta kantrybės per dresūrą, kai jų prašoma išlaukti penkias ar penkiolika sekundžių. Tai rodo, kad jie gali priprasti prie tam tikrų laiko intervalų, nors ir nesuvokia jų taip, kaip žmonės.
Ką visa tai reiškia?
Šunų laiko jausmas gana išskirtinis. Jie vadovaujasi ne laikrodžio rodyklėmis, o vis kylantiais bei pasikartojančiais signalais iš aplinkos, savo įpročiais, kūno poreikiais. Nors visiškai suprasti, kaip šuo jaučia ir supranta laiką, dar nėra pavykę, akivaizdu viena – šuns gebėjimas prisitaikyti prie rutinos pranoksta lūkesčius.
Galbūt jūsų augintinis niekada neišmoks skaityti laikrodžio, tačiau jo pojūčiai, stebėjimas ir įprastų veiksmų sekimas užtikrina, kad vakarienė bus nepraleista, o pasivaikščiojimo metas niekada neliks pamirštas.
