Ar kada susimąstėte, kad net didžiuliuose, metų metus kurtuose paminkluose gali slypėti visiškai žmogiškos klaidos? Tokios, kokių kiekvienas esame padarę mokykloje ar darbe. Viena ryškiausių jų – įamžinta didingoje, baltoje kolonoje, kurią pastatyti kainavo milijonus ir pareikalavo tūkstančių tonų akmens.
Netikėta klaida marmure
Didžioji šio garsaus paminklo atidarymo diena buvo pažymėta iškilmingumu ir pasididžiavimu. Tačiau į teksto eilutes, iškaltas vienoje interjero sienų, netikėtai įsimaišė visai netinkamas simbolis. Prezidento istorinėje kalboje, kur buvo kalbama apie „aukštą viltį dėl ateities“, akylesni lankytojai pastebėjo: „ateitis“ čia kurį laiką buvo pavirtusi į „euturę“. Taip atsirado atsitiktinis, tačiau gana pastebimas iškraipymas, vėliau pataisytas ir užmaskuotas kiek kitokios spalvos akmeniu.
Kaip klaidos prasprūsta pro atidų žvilgsnį
Įspūdinga, bet net brangiausiuose projektuose žmogiška klaida vis dar išlieka dažna. Tikrai daug kas gali nustebti, kaip toks paprastas rašybos netikslumas praėjo visas patikras ir buvo iškaltas visų akivaizdoje. Tačiau istorija rodo – tiek ant paminklų, tiek ant šimtų tūkstančių antkapių visame pasaulyje kasmet aptinkama klaidų. Dažnai žmonės, žiūrėdami į išankstinius akmenų įrašų maketus, paprasčiausiai nepastebi menkutės rašybos klaidos. Kitais atvejais – spaudžiami terminų ir užduočių gausos, specialistai pasirašo prižiūrėdami projektus neįžiūrėdami smulkių netikslumų.
Klaidų vertė kasdienybėje
Nėra prasmės ieškoti kaltų – juk klaidos lydi mus visur. Jos pasitaiko ir spaudoje, ir dokumentuose, ir net gatvių pavadinimuose. Pavyzdžiui, ant kai kurių šaligatvių užrašų netgi didmiesčiuose galima rasti sukeitimų ir rašybos netikslumų – kai kur nors vietoj „Gatvė“ bus įrašyta „Getvė“ ar net iškreiptas pavadinimas pastebimas tame pačiame kvartale du kartus.
Vietos tyrinėtojai tvirtina, kad tokie netobulumai istorijoje yra tikras lobis. Klaidos atskleidžia ne tik darbo procesą, bet parodo ir tai, kaip kūriniai buvo gaminami ar kaip sprendimai buvo priimti. Juk tobulybė dažnai užmaskuoja tikrąją istoriją – tai klaidose matome, kiek žmogaus pastangų, improvizacijos ir net nuovargio įdėta į kiekvieną kūrinį.
Pamokos iš marmuro ir kasdienybės
Didūs žmonės ir jų atminimui statomi paminklai primena: net ir įspūdingiausiose vietose slypi žmogiškumas. Net tobulos skulptūros ar iškaltos kalbos gali turėti žaismingą, žmogišką trūkumą. To paties prezidento gyvenimo liudijimai byloja – jis ne tik vadovavo ir kūrė istoriją, bet ir patirdavo kasdienes silpnybes ar šmaikščius gyvenimo nutikimus. Tai priminimas, kad idealizuoti nereikia – tikroji vertė slepiasi ir šešėliuose, ir netikėtumose spragose.
Galbūt kaip tik tokios smulkmenos – ne tik vertingos klaidos, bet ir jų taisymai – verta saugoti ir ateities kartoms. Jos atskleidžia istoriją ne mažiau, nei blizgantys marmuro paviršiai.
