1990-ųjų vasarą, kai man buvo aštuoneri, mūsų penkių asmenų šeima persikėlė į visai naujus namus. Mama ir tėtis juos suprojektavo pagal savo poreikius: aukštos virtuvės spintelės atitiko jų ūgį, sienose įrengtos knygų lentynos talpino didžiulę biblioteką, o didelis, saulės užliejamas kambarys buvo skirtas tėčio planuotoms augalų kolekcijoms. Tačiau praėjus vos keliems mėnesiams nuo įsikraustymo, viskas pasikeitė – tėtis netikėtai mirė nuo širdies smūgio vos 39-erių.
Namų oranžerijoje mama, neturėjusi didelės patirties su augalais, pirmiausia prisodino paparčių, kuriuos nuolat nudegindavo saulė. Bėgant metams, ji bandė auginti tokius augalus, kurie reikalauja mažai priežiūros ir valo orą – namuose atsirado chlorofitai, įvairūs kabantys augalai virtuvėje ir svetainėje. Nors mama niekada nesimokė sodininkauti, su laiku, bandydama, klysdama ir skaitydama žurnalus, ji vis labiau patobulėjo.
Augalai tapo tiltu tarp praeities ir dabarties
Mama nesakė, jog augina augalus tam, kad prisimintų tėtį, tačiau aš žinojau, kiek daug ji galvojo apie tai, ką šviesiajame kambaryje būtų puoselėjęs jis pats. Visas šis kambarys buvo suprojektuotas pagal tėčio pomėgius, tad net keli žaliuojantys augalai jai suteikdavo džiaugsmo ir palaikymo jausmą.
Praėjus maždaug dešimtmečiui, kai mamai pasireiškė pirmieji Parkinsono ligos simptomai, ji vis tiek rūpinosi augalais. Jai buvo svarbu karts nuo karto apgenėti šakas lauke, persodinti ar nupjauti apdžiūvusias lapijas namuose. Nors liga atėmė galimybę dainuoti ar groti fortepijonu, kaip ji su tėčiu darydavo dar jaunystėje, gebėjimas domėtis augalais tapo jai svarbia atrama.
Pradėjau rūpintis žaliąja oaze
Pernai, kai mama po kelių pavojingų griuvimų atsidūrė ligoninėje ir ilgam reabilitavosi, augalai liko be priežiūros ir ėmė nykti. Todėl, kai mama grįžo namo, mudvi su seserimi pasiryžome kartu su šeimomis įsikraustyti į jos namus ir stengtis sugrąžinti gyvybę sukniubusiems augalams.
Kasdienybėje derinant mamos slaugą, vaikų auginimą ir pilnus darbo grafikus, net ir atspariausi kambariniai augalai ne visada sulaukia pakankamai dėmesio. Man dažnai tenka bėgioti po visus namus, laistyti, persodinti, pildyti žemę ar genėti lapus, kai pro šakas išlenda šaknys. Kartais piktinuosi, ypač kai didžiuliai paparčiai, pagaliau perkraustyti į šešėlį, vis lieja džiūvėsių krūvas ant grindų. Jiems tvarkyti prireikia papildomų jėgų šalia kitos kasdienės rutinos ir buitinių rūpesčių.
Augalų priežiūra virsta ypatingu ryšiu
Ne kartą pamanau, jog nekenčiu mamos augalų. Kartais jaučiu, kad jie reikalauja pernelyg daug mano laiko. Tačiau kaskart prisimenu, kodėl vis dėlto nenustoju jais rūpintis. Nors mama augalais džiaugiasi retai, ypač nebesilankydama šviesiajame kambaryje, man jie tapo gyvu ryšiu su praeitimi. Prižiūrėdama augalus jaučiu, kad gelbstiu šiltus prisiminimus ir kuriu sau ramybės šaltinį ateityje.
Puikiai suvokiu, kaip stipriai per porą paskutinių metų suprastėjo mamos sveikata. Kasdien augalų laistymas ar genėjimas man tampa būdu būti šalia jos ir pratęsti tai, ką ji mylėjo. Tikiu, kad vieną dieną, kai šių augalų šešėliai taps vieninteliu ryšiu tarp mūsų, būsiu dėkinga, jog nepamiršau jų puoselėti. Gal tuomet švelniau pažvelgsiu net į beribius papartčius.










