Kai kurie pasakymai gali ne visiškai reikšti tai, ką jūs manote. Neretai iš pirmo žvilgsnio neutrali frazė slepia gilesnes patirtis ir nuomones apie tikrovę, kurią ne visi iš mūsų išgyvena vienodai. Dažnai girdžiu klausimą – ar aš esu tavo vienintelis juodaodis draugas? Bet gal verta apie tai pagalvoti giliau. Ne apie pažįstamus iš darbinės aplinkos ar atsitiktinius pokalbius, bet ar tam žmogui skambinate pasikalbėti apie gyvenimą, ar kviečiate pavakarieniauti, ar jis yra buvęs jūsų namuose?
Kas slypi už gero noro
Per pastarąsias savaites dauguma mano draugų, kurių daugelis yra baltieji, paklausė, kaip jaučiuosi. Vertinu jų rūpestį, nes jie galvoja apie mane ir mano šeimą šiame neramiame laikotarpyje. Tačiau iš tiesų norėčiau, kad jie pokalbius pradėtų ne tik su manimi, bet ir su kitais savo draugais, ypač tokiais pačiais kaip jie patys. Šiuo metu man reikia, kad baltieji kalbėtųsi tarpusavyje ir dalintųsi mintimis – juk kiekvienas iš mūsų turime asmeninių išgyvenimų ir sunkumų, kuriuos kartais sunku pakelti vieniems.
Kaip jaučiuosi? Išsekusi, nerami, sunerimusi. Tačiau nesu nustebinta. Nei vienas iš mano pažįstamų, kuris išgyvena panašius jausmus, taip pat nėra šokiruotas. Smurtas, apie kurį pastaruoju metu tiek kalbama, daugeliui atrodo ne naujiena, o sena ir pažįstama patirtis. Vaikštome su šiuo žinojimu kasdien, nors ir nereiškiame to garsiai, nes neretai tiesiog niekas ir nepaklausia, ką iš tikrųjų jaučiame.
Empatijos ribos ir klaidingos nuostatos
Dažnai girdžiu žmones sakant, kad jie net neįsivaizduoja, ką jaučiame. Bet ar tikrai bandėte įsivaizduoti? Juk nereikia būti tam tikros tautybės ar priklausyti kuriai nors bendruomenei, kad pajustum skausmą dėl neteisybės. Taip pat nereikia tam tikros patirties, kad suprastum, koks skaudus gali būti neapykantos išraiškos kitų atžvilgiu. Tad kodėl atrodo taip sunku net pabandyti suprasti, ką reiškia būti juodaodžiu žmogumi šiame pasaulyje? Tai viena iš priežasčių, kodėl istorinių įvykių prisiminimai ir jų nagrinėjimas turi vykti ne tik tam skirtą mėnesį, bet išlikti mūsų kasdienybės dalimi.
Kodėl svarbu matyti skirtumus
Kartais sakoma „aš nematau spalvos“. Bet ar iš tiesų? Ar pastebite, kada renginyje ar klasėje yra daug juodaodžių žmonių, ir tai jus kažkiek sutrikdo? Ar suteikiate daugiau pasitikėjimo baltųjų bendradarbių nuomonėms, net jei panašią informaciją pateikia kiti? Tokie mažyčiai momentai rodo, kad spalvą mes visgi matome – svarbiausia tai pripažinti.
Dauguma žmonių per gyvenimą yra linkę nesąmoningai daryti apibendrinimus apie kitas rases – nuo nekaltų stereotipų iki giliai įsišaknijusių prietarų. Net jei šios mintys kyla automatiškai, tai dar nereiškia, kad esate rasistas. Tačiau svarbu suabejoti savo mąstymo įpročiais ir analizuoti, iš kur kyla mūsų nuostatos.
Kai sakote, kad jums nesvarbi odos spalva, iš tiesų nepadarote gero tiems, kurie gyvena su šia realybe. Tai savotiškai reiškia, kad norint pamatyti mano žmogiškumą, reikia peržengti mano odos spalvą, tarsi ji būtų kliūtis. Tačiau mano spalva – tai mano tapatybės dalis, kurią taip pat norėčiau būti pastebima. Tad drąsiai matykite mano tikrąjį aš, matykite ir mano odos spalvą. Taip matysite ir mane iš tikrųjų.
