Kiekvienų metų pabaigoje, artėjant Kalėdoms, žmonės susirenka į bažnyčias prisiminti stebuklų reikšmę ir džiaugsmą. Tačiau ši istorija, galbūt labiau nei bet kuri kita, parodo, kaip netikėta aplinkybė gali tapti tikru šventiniu stebuklu.
Senos bažnyčios nauja viltis
Viename mieste stovėjo sena, išvaizda apšiurusi bažnyčia. Kadaise ji buvo pilna gyvybės – garsūs žmonės joje pamokslavo, o tiek turtingieji, tiek vargingieji kartu kūrė jos didybę. Laikai pasikeitė, apylinkė nugrimzdo į užmarštį. Tačiau jaunas kunigas su žmona tikėjo, kad senoji šventovė gali atgimti. Jie plušo drauge: dažė, kalė, tvarkė aplinką. Tikėjo, kad atsidavimu ir tikėjimu viską įmanoma pakeisti.
Netikėta audros žala
Visgi, likus vos dviem dienoms iki Kalėdų, stipri audra smogė slėniui, ir bažnyčiai teko pats didžiausias smūgis. Uždengusį altorių gipsą kruopščiai remontavo, tačiau vieną naktį ištirpusio vandens svoris išmušė milžinišką skylę vidinėje sienoje. Kunigas su žmona susirūpinę valė griuvėsius, bet prakiurusią skylę užmaskuoti nepavyko. Išgyventi nusivylimą padėjo tik tikėjimas. Tuo metu atrodė, kad Kalėdų šventė liks paženklinta liūdesiu.
Netikėtas radinys aukcione
Tą patį vakarą pora dalyvavo jaunimo labdarai skirtame aukcione. Aukcionierius ištraukė ilgo aukso ir dramblio kaulo spalvos nėriniuotą staltiesę – retą, net šiek tiek senovišką aksesuarą. Nors pirkėjų dėmesys buvo menkas, kunigui ji netikėtai pasirodė tobula slėpti nemalonią bažnyčios žaizdą. Išleido už ją vos keletą dolerių ir patenkintas parnešė atgal į bažnyčią. Staltiesė visiškai paslėpė skylę, o jos prabangus rankų darbo raštas nušvietė altorių švente spindinčia aura. Nė neabejota – šių Kalėdų nuotaika bus išskirtinė.
Susitikimas, pakeitęs likimą
Kalėdų išvakarėse, atidarius bažnyčios duris, kunigas pastebėjo šalčio sukaustytą moterį laukiančią autobuso. Pamatęs, kad reikės laukti ilgai, pakvietė ją sušilti vidun.
Moteris, karo pabėgėlė su netobula kalba, papasakojo, kad į miestą atvyko dėl pokalbio dėl auklės darbo, tačiau darbo negavo. Pavargusi atsisėdo, sušilusi kiek atsigavo, o kunigui tvarkant staltiesę už altoriaus, ji staiga atsikėlė. Priėjusi prie audinio pradėjo jį tyrinėti, švelniai braukė pirštais, kol galiausiai ištarė – ši staltiesė priklausė jai! Ji atskleidė monogramą, patvirtinančią, kad tai – jos iš Briuselio užsakyta banketinė staltiesė, kurią specialiai dovanojo vyras.
Atsidūrusi keleto metų ir daugelio gyvenimo vingių atstumui nuo namų Vienoje, moteris sugraudino kunigą savo istorija: bėgdama nuo karo, ji ir vyras buvo priversti išsiskirti, vildamiesi susitikti vėliau. Tačiau apie vyrą daugiau nieko neišgirdo, žinojo tik tiek, kad jis žuvo.
Stebuklas Kalėdų naktį
Kunigas siūlė moteriai pasiimti staltiesę, tačiau ji atsisakė. Liūdna, bet viltis dar ruseno abiejų širdyse. Šventinės pamaldos tą vakarą praėjo ypatingai: visi grožėjosi, kaip nuostabiai prie žvakių šviesos atsiskleidė audinio raštai.
Po pamaldų susirinko bendruomenė, dalijosi įspūdžiais apie išgražėjusį altorių. Vienas vyresnio amžiaus vyras, vietinis laikrodininkas, susimąstęs pažvelgė į staltiesę. Jis pasakojo, kad panašią kadaise turėjo jų šeima, o žmona ją ant stalo dėdavo tik ypatingomis progomis – kai namuose lankydavosi vyskupas.
Kai kunigas papasakojo apie ryte sutiktą moterį, laikrodininkas stipriai susijaudino. Jie drauge ėmė ieškoti galimos moters, ir, pabendravę su šeima, pas kurią ji buvo atvykusi, išvyko jos ieškoti į miestą. Auštant Kalėdų rytui, po daugelio metų sunkumų ir išsiskyrimo, pora pagaliau susitiko.
Nepastebėtos likimo dovanos
Bažnyčios sienoje atsivėrusi skylė netikėtai tapo priežastimi tikram šventiniam susijungimui. Kartais neplanuoti įvykiai atveria kelius tikriems stebuklams, ypač tuomet, kai jų labiausiai tikimės. Galbūt viskas, kas nutiko, buvo likimo dovana – dovana, kurią atnešė Kalėdų dvasia.
