Ar žinote, ką reiškia tos dvi taškučiai vienas virš kito? Kol kas jie galbūt atrodo painūs, tačiau iš tiesų juos naudoti paprasta. Daugeliui jie asocijuojasi tik su šypsenėlėmis, tačiau šis skyrybos ženklas yra daug universalesnis nei manote. Kur ir kaip jį tinkamai panaudoti? Šiame straipsnyje aptarsime aiškiausias ir dažniausias šio ženklo vartojimo situacijas.
Kas yra dvitaškis
Dvitaškis − tai skyrybos ženklas, kurio pagrindinė paskirtis – pristatyti informaciją, susijusią ar papildančią prieš tai esančią mintį. Nors taisyklės atrodo keblios, jų iš tiesų nedaug, tereikia išmokti jas pritaikyti praktiškai.
Kai dvitaškis pristato sąrašą ar pavyzdį
Bene dažniausiai dvitaškis vartojamas prieš sąrašą ar kelias išvardintas detales. Pavyzdžiui: „Man patinka šios pamokos: biologija, istorija, anglų kalba ir algebra.“ Tokiomis situacijomis dvitaškis aiškiai atskiria bendresnę mintį nuo konkrečių pavyzdžių ar detalizavimo. Lygiai taip pat galima rašyti: „Pirkdami parduotuvėje įsigykite: sūrį, apelsinus, duoną ir sausainius.“
Sąraše išvardyti elementai gali būti ir ištisi teiginiai, nesusiję su viena sakinio dalimi. Pavyzdžiui:
Vienas – gramatika sudėtinga.
Antras – noriu ją pagilinti.
Trečias – daugiau skaitysiu apie skyrybos taisykles.
Kiekviena dalis gali būti pateikta kaip atskira eilutė, jei tai tinka išdėstymui.
Dažnai dvitaškį galima matyti ir po tokių frazių kaip „Štai pavyzdys“ arba „Pabandykite taip“ – prieš paaiškinimą ar konkretų atvejį.
Dvitaškio vieta pavadinimuose ir antraštėse
Dvitaškiu dažnai atskiriami pagrindinis pavadinimas ir jo paantraštė. Tokiu būdu susiejami du skirtingi, bet glaudžiai susiję pavadinimo segmentai: knygose, filmuose ar muzikos albumuose tai itin įprasta. Taip pat dvitaškis naudojamas skiriant antraštes ar poskyrių pavadinimus tekste.
Kitas variantas – dvitaškis prieš citatą. Pavyzdys: „Man visuomet įsiminė šie žodžiai: ‘Stenkis būti vaivorykšte kieno nors debesyje’.“
Dvitaškis tarp savarankiškų sakinių
Tarp dviejų nepriklausomų, tačiau viena kitą papildančių sakinių dvitaškio naudojimas skamba sudėtingiau, tačiau iš tiesų jis leidžia antroje dalyje paaiškinti arba išplėtoti mintį, išsakytą pirmoje. Pirmasis sakinys paruošia pagrindą, o antrasis jį papildo. Dažnu atveju galima naudoti tiek dvitaškį, tiek tašką – abu variantai laikomi taisyklingais, tačiau dvitaškis pabrėžia papildomą paaiškinimą.
Formalus pasisveikinimas laiškuose ar el. laiškuose
Rašant oficialų laišką ar el. laišką, pasisveikinimas (pavyzdžiui, „Gerbiamas(-a) [vardas]“) dažnai užbaigiamas ne kableliu, o dvitaškiu. Tokiu būdu atskiriama įžanga nuo likusio laiško turinio, užkertant kelią dviprasmybėms oficialioje komunikacijoje.
Dvitaškis skaitmenyse ir laiko žymėjime
Dvitaškį dažnai galima išvysti, kai žymimas laikas („11:45“), rašomi įvairūs santykiai, pavyzdžiui, matematikoje ar statistikoje („1:2“), bei nurodomi skyreliai knygose ar kiti žymekliai („2:18“).
Dažniausios dvitaškio vartojimo klaidos
Nors taisyklės atrodo paprastos, dvitaškio nereikėtų dėti bet kur. Svarbiausia prisiminti, jog prieš dvitaškį esanti dalis turi būti savarankiškas sakinys, o ne tik sakinys su įterptu sąrašu ar neišbaigta mintis. Pavyzdžiui, „Parduotuvėje nuperk: sūrį, apelsinus, duoną, sausainius“ – čia dvitaškis netinka, nes visos informacijos išraiškos pakanka be jo.
Dvitaškis neturėtų būti įterpiamas tarp veiksnio ir tarinio, tarp veiksmažodžio ir jo papildinio ar pažyminio, taip pat tarp ilgesnių, vientisų sakinio dalių, kurios be dvitaškio jau būtų taisyklingos. Jei sakinys be dvitaškio jau yra taisyklingas ir pilnas, šio skyrybos ženklo čia nereikia.
Taisyklingas pavyzdys: „Šios mano svajonių poilsio vietos: Disnėjaus parkas, Maču Pikču ir Amalfio pakrantė.“ Netaisyklingas: „Vieną dieną norėčiau aplankyti: Disnėjaus parką, Maču Pikču ir Amalfio pakrantę.“
- Dvitaškis dažniausiai pristato sąrašą arba konkretų paaiškinimą.
- Jis naudojamas atskiriant antraštes, pavadinimus, rašant laiką ar žymint santykius.
- Niekada nedėkite dvitaškio, jei prieš jį nėra pilno sakinio.











