Kalbėdami apie anglų kalbą, dažnai įsivaizduojame ieškant skirtumų tarp dviejų žemynų – o vienas iš ryškiausių bruožų yra visai kitaip skambančios šios kalbos tarmės. Kodėl amerikietiškas akcentas taip aiškiai skiriasi nuo britiško? O kaip jis apskritai susiformavo?
Kas yra akcentas?
Prieš gilindamiesi, verta trumpai apžvelgti, ką iš viso reiškia akcentas. Paprasčiau tariant, akcentas – tai tam tikra kalbos tarimo ypatybė, kai žodžiai skamba kitaip, nei įprasta pagrindiniame šios kalbos variante. Dėl to tą patį žodį skirtingose šalyse žmonės ištaria savitai: amerikietis laisvalaikį vadins ‘LEE-zher’, o britas labiau linkęs tarti ‘LEH-zher’.
Akcentas ar tarmė?
Žinoti verta: akcentas ir tarmė – ne tas pats. Akcentas susijęs su tuo, kaip tariame žodžius, o tarmė – su didesniais skirtumais, apimančiais ir žodyną, ir gramatiką. Tarmės atsiranda, kai atskiri regionai ar grupės ima naudoti naujus žodžius ar net sakinių struktūras, kartais paveiktas kitų kalbų.
Pavyzdžiui, žodis ‘football’ Amerikoje reiškia visai kitokį sportą nei Didžiojoje Britanijoje. Tokių skirtumų atsiranda dėl tarmių, tačiau net ir identiškai rašomi žodžiai gali skambėti kitaip vien dėl akcento.
Kaip susiformavo amerikietiškas akcentas?
Iš pradžių anglakalbiai naujakuriai kalbėjo tokiu pačiu akcentu kaip ir likusi Anglija. Tačiau vos po pirmos naujakurių kartos šnekamoji kalba Naujojo pasaulio bendruomenėse pradėjo kisti. Vietiniai pradėjo tarti žodžius šiek tiek kitaip – daugiausia dėl nutolimo nuo gimtosios šalies ir naujų įtakų: čia prisidėjo ir kontaktai su kitomis kalbomis bei bendruomenėmis.
Lietui prabėgus šimtmetį, tie skirtumai pavirto aiškesniais: praturtėjo leksika, pakito kai kurios gramatikos taisyklės. Kai kurios britų šnektos ypatybės išliko net ir už Atlanto, tad iki šių dienų kai kurie posakiai Jungtinėse Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje išliko panašūs.
Pagrindiniai akcentų skirtumai
Vienas akivaizdžiausių skiriamųjų ženklų tarp amerikietiško ir britiško akcentų – r raidės tarimas, arba t. n. rotacizmas. Standartinėje JAV kalboje „r” dažniausiai tariama aiškiai, nepraleidžiama, todėl tokie žodžiai kaip „card“ skamba su ryškiu r galu. Tuo tarpu britiškos bendrinės tarties atveju „r“ dažnai nutylima – žodis tampa panašus į „cahd“.
Kitas skirtumas – plokščiosios ir plačiosios a variacijos, ypač tokiose žodžiuose kaip ‘dance’ ar ‘bath’. Daugelio žodžių tarimas skiriasi net jei jų rašyba ir prasmė visiškai sutampa.
Kada ir kodėl akcentai išsiskyrė?
Nors tikslaus pokyčių laiko nurodyti neįmanoma, istorikai išskiria pagrindinį periodą: jau po Nepriklausomybės karo, kai Anglijos aukštesniosios klasės pradėjo vengti ryškaus „r” tarimo, siekdamos išskirtinumo. Toks tarimas ilgainiui tapo norma ir paplito per šalį – kartu formuodamas dabartinį britišką akcentą.
Amerikoje išliko tradiciškesnis, “r” išlaikantis būdas kalbėti, tačiau kai kurie pakrančių miestai – pavyzdžiui, rytų pakrantės – visgi perėmė britiškos tarties elementų. Todėl šiandien JAV galima išgirsti įvairiausių nuokrypių: kai kurie regionai žodžius taria netikėtai “britiškai”.
Akcentų įvairovė – istorinių pokyčių rezultatas
Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Amerikoje turime tiek daug kalbinių skirtumų dėl to, kad laikui bėgant bendruomenės keitėsi, o kartu keitėsi ir kalba. Kiekvienas regionas paliko savą pėdsaką, todėl šios kalbos variantų šiandien galime išgirsti pačių įvairiausių – nuo Niujorko iki Londono priemiesčių.
