Šunys, dirbantys pagalbininkais, yra kur kas daugiau nei paprasti augintiniai. Jie tampa nepakeičiamais kasdienybės palydovais – ne tik padeda atlikti svarbias užduotis, užtikrina saugumą, bet ir dovanoja ištikimą draugystę. Šie keturkojai dažnai tampa tikrais gyvenimo partneriais, o jų indėlis į šeimininko savarankiškumą išties didelis. Tačiau šunų amžius ribotas – daugumos tarnybinių šunų gyvenimo trukmė siekia apie 10–13 metų. Tad ką tenka spręsti, kai ištikimas pagalbininkas pasiekia pensinį amžių?
Priežastys, kodėl tarnybiniai šunys nustoja dirbti
Pagalbos šunys paprastai sulaukia pensijos, kai pasireiškia amžiaus ar sveikatos pokyčių – dažniausiai tai būna klausos ar regėjimo sutrikimai, judėjimo sunkumai ar kitos lėtinės ligos. Dauguma tarnybinių šunų baigia aktyvų darbą būdami 8–10 metų amžiaus, tačiau šis laikotarpis gali svyruoti priklausomai nuo šuns veislės, sveikatos, temperamento ar net šeimininko situacijos. Kartais išeiti į pensiją reikia anksčiau, jei sunkėja paties šeimininko sveikata – tokiu atveju jam pasidaro per sunku rūpintis savo padėjėju. Taip pat pasitaiko, kad šunys dar ruošdamiesi pagalbai suprantami netinkami konkretiems uždaviniams ir tampa vadinamaisiais „karjeros keitimo” šunimis. Jie tuomet ieško naujų – jau šeimos nario ar draugo – namų.
Kur pasitraukia pagalbiniai šunys po tarnybos?
Dauguma išėjusių į „pensiją“ šunų lieka pas savo ilgamečius šeimininkus ir tampa mylimais šeimos nariais. Naujas pagalbininkas ateina dirbti toliau, o buvęs kolega džiaugiasi ramesniu gyvenimu. Vis dėlto ne visada yra sąlygos išlaikyti abu šuniukus tuo pat metu. Kai kuriems šeimininkams tai būtų per didelė finansinė ar logistinė našta, ypač jei gyvenama nedidelėse erdvėse arba laikinos gyvūnų laikymo taisyklės neleidžia laikyti paprastų augintinių. Tokiais atvejais dažniausiai šuo perduodamas artimiems šeimos žmonėms ar draugams, kad išliktų ryšys su jam svarbia aplinka ir žmonėmis.
Kai kuriais atvejais agentūros, ruošusios šunį pagalbai, pageidauja, kad pasibaigus karjerai gyvūnas grįžtų pas juos. Tuomet sprendžiama, ar šuo galėtų dirbti terapiniu šunimi arba ar grąžinti jį šeimai, kuri jį augino nuo mažens. Jeigu nei šeima, nei pažįstami negali pasiimti šuns – tuomet jis grąžinamas į agentūrą, kuri ieško jam tinkamų namų per specialias įvaikinimo programas. Svarbu žinoti – tokie šunys nenukeliauja į globos namus ar prieglaudas, jų ateitis atsakingai suplanuojama, o kartais pagalbininko statuso nepasiekę šunys taip pat susiranda mylinčius naujus šeimininkus.
Jus gali sudominti
Kaip galima įsivaikinti išėjusį į pensiją pagalbinį šunį?
Norint įsivaikinti tokį keturkojį draugą, reikia kantrybės – eilės laukimas gali trukti ilgai. Visų pirma pirmenybė teikiama buvusių šeimininkų ar jų artimųjų šeimoms, todėl laisvų augintinių kasmet nebūna daug. Jei galvojate apie tokio šuns globą, verta kreiptis į vietines tarnybinių šunų paruošimo organizacijas ir užregistruoti savo norą kuo anksčiau. Tokie augintiniai – nuostabūs draugai, kurių ištikimybė ir patirtis praturtina šeimos gyvenimą.
