Ar kada susimąstėte, kodėl dauguma iš mūsų instinktyviai sakome „ding, dang, dong“ vietoje „dong, dang, ding“? Net jei apie šią taisyklę niekada negirdėjote, jūsų pasąmonė ją moka – o neteisinga žodžių seka dažniausiai skamba keistai. Ši ypatinga kalbos tvarka slypi vienoje iš įdomiausių anglų kalbos ypatybių, kuriai paklūsta visi, net nesusimąstydami kodėl.
Kas slypi už skambančių žodžių porų?
Daugelis iš mūsų nesusimąsto, kodėl sakome „tick-tock“ ar „flip-flop“, o ne atvirkščiai. Tokie iš pažiūros paprasti žodžių junginiai turi net specialų pavadinimą – reduplikacija. Paprastoji reduplikacija tai kartojimas („bye-bye“, „choo-choo“), o egzistuoja ir sudėtingesnė jos forma – ablautinė reduplikacija. Čia kartojami ne visi garsai, o tik tam tikri balsiai žodžių viduje („ping-pong“, „chit-chat“, „zig-zag“).
Kaip veikia ablautinė reduplikacija?
Nors apie šias taisykles mokykloje niekas nemoko, dauguma mums pažįstamų žaismingų frazių remiasi nenusakytai taisyklei. Jei iš trijų žodžių kuriama frazė, jų vidinių balsių seka beveik visada bus tokia: I – A – O. Tokiu būdu gauname „ding, dang, dong“, „bish, bash, bosh“. Jei vartojami du žodžiai, pirmasis dažniausiai turi balsį I, antrasis – A arba O („tic-tac“, „flip-flop“). Tai neginčijama kalbos nuojauta, kuriai paklūstame be pastangų.
Kodėl tokia tvarka įsitvirtino?
Nėra aiškaus atsakymo, kodėl būtent toks balsių išsidėstymas tapo natūraliu. Kalbininkai dėl to ginčijasi jau ilgą laiką: kai kurie mano, kad čia gali būti susiję su fiziologiniais kalbos aparato judesiais arba senųjų kalbų įtaka. Kad ir kokia priežastis slypi už šios paslaptingos tvarkos, visi, kas kalba angliškai, natūraliai ją perima ir retai kada ją sulaužo.
Klasikiniai pavyzdžiai – mūsų kasdienėje kalboje
- tick-tock
- hip-hop
- zig-zag
- flip-flop
- ding, dang, dong
Pabandykite patys – dažniausiai bandant sukeisti šių junginių žodžių tvarką, jie ima skambėti klaidingai ar net juokingai. Tokia unikali tvarka yra tik viena iš daugelio paslapčių, kurios daro kalbą spalvingą ir gyvą.
