Ar žinojote, kad paskutinė abėcėlės raidė, kuri buvo įtraukta, nėra ta, kurios tikisi dauguma žmonių? Nors mums įprasta galvoti, jog abėcėlė visuomet baigiasi raide „Z“, iš tiesų naujausia jos narė – nėra ši raidė. Netikėtumų apie abėcėlę tikrai netrūksta!
Paskutinis pakeitimas abėcėlėje
Šiandien naudojamą abėcėlę sudaro 26 raidės, tačiau anksčiau jų buvo net šešiomis daugiau. Kai kurios iš šių papildomų raidžių laikui bėgant buvo pašalintos, o galiausiai mūsų abėcėlė įgavo dabartinę formą. Dar svarbiau – daugelis nustemba išgirdę, kad paskutinė oficialiai įtraukta raidė yra ne „Z“, o „J“.
Kaip „J“ tapo sava raide
Romėnų abėcėlėje, kuri laikoma šiuolaikinės abėcėlės pirmtaku, raidė „J“ neegzistavo kaip atskira raidė. Iš pradžių „J“ tebuvo papuoštas „I“ variantas, naudojamas rašybai pagražinti. Kai kuriais atvejais, ypač skaičių žymėjime, „j“ raidė nurodydavo numeravimo pabaigą – pavyzdžiui, lotyniškais skaitmenimis „xiij“ reikšdavo trylika.
Tiek „I“, tiek „J“ buvo naudojamos rašyti tiek balsio garsą (kaip „i“ žodyje „iglu“), tiek priebalsio garsą (primenantį „j“ žodyje „jėga“). Šių raidžių vartojimas ilgą laiką buvo labai laisvas ir įprastas.
Skirtumo užfiksavimas ir raidos istorija
Esminis lūžis įvyko XVI a. pradžioje, kai gramatikos tyrinėtojas siekė reformuoti italų kalbos rašybą. Jis pasiūlė aiškiai atskirti „I“ kaip balsę, o „J“ pavirto priebalse, kuri, tikėtina, tuomet skambėjo šiek tiek kitaip nei dabartinė „j“ lietuvių ar anglų kalba.
Vėliau, įvairiose Europos kalbose, „J“ tvirtai įsitvirtino kaip atskira raidė su dabar jau mums pažįstamu skambesiu. Be šios reformos, daugybė žodžių šiandien atrodytų visiškai kitaip – ir netgi mūsų kalba būtų sunkiai atpažįstama.
Pirmieji anglų kalbos šaltiniai
Praėjus kiek daugiau nei šimtmečiui, pasirodė pirmoji knyga anglų kalba, aiškiai išskirianti skirtumą tarp „I“ ir „J“. Nuo to meto abi šios raidės tapo lygiavertėmis abėcėlės narėmis. Dėl šio pokyčio galima sakyti, kad abėcėlė tapo tokia, kokią pažįstame šiandien.
Abėcėlės pokyčiai ir įdomybės
Per šimtmečius abėcėlė patyrė daugybę pokyčių ir net buvo išbraukta dalis senųjų raidžių. Kiekvienos raidos etapas atspindi ne tik kalbos, bet ir kultūros bei raštingumo istoriją. Šie įvykiai rodo, kaip nuolat kinta mūsų rašto ir kalbos suvokimas. Kartais net mažiausi pokyčiai, pavyzdžiui, atskiros raidės atsiradimas, gali pakeisti ištisos kalbos veidą.













