Amarai – vieni iš dažniausiai pasitaikančių augalų kenkėjų tiek soduose, tiek daržuose. Šie smulkūs vabzdžiai gali padaryti didelę žalą augalams: silpnina jų augimą, platina virusines ligas, deformuoja ūglius, lapus ar žiedus. Išsamiai apžvelgsime, kaip naikinti amarus – kokios priemonės ir prevencijos būdai yra efektyviausi, ką sako mokslas ir specialistų praktika, kokių klaidų vengti bei kokie mitai vis dar gyvuoja apie kovą su šiais kenkėjais.
Kas yra amarai ir kaip jie daro žalą augalams
Amarai (Aphidoidea) – smulkūs, minkštakūniai vabzdžiai, maitinantys augalų sultimis. Jie dažniausiai būna žalsvos, gelsvos, juodos ar rausvos spalvos. Amarai maitinasi švelniais augalų audiniais: stiebų viršūnėmis, lapų apačia, pumpurais, jauniausiais ūgliais. Savo žiotimis jie pažeidžia augalo epidermį ir siurbia ląstelės sultis, dėl to augalas silpnėja, lėtėja jo augimas, gali pageltonuoti ar susirangyti lapai, žiedai deformuotis.
Amarai pasižymi labai greita reprodukcija – vienos patelės gali atsivesti per 10 palikuonių per dieną, o vienos kartos vystymasis užtrunka vos savaitę. Be tiesioginės žalos augalui, amarai išskiria lipnią medžiagą – medaus rasą, kurioje greitai dauginasi suodligės (juodi grybeliai), dar labiau apsunkindami augalo būklę. Be to, amarai yra svarbūs augalinių virusų pernešėjai.
Pagrindiniai amarų požymiai ant augalų
- Susisukę, garbanoti, pageltę, besidėminti ar deformuoti lapai.
- Ant lapų, stiebų ar pumpurų pastebimi smulkūs, judantys vabzdžiai (dažnai tankiai susitelkę grupėmis).
- Ant lapų paviršiaus matomos lipnios, blizgios dėmės (medaus rasa).
- Ant žiedų, pumpurų ar ūglių esančios mažos juodos grybelio dėmės – suodligės.
Amarų atsiradimo ir plitimo priežastys
Amarai atsiranda, kai susidaro palankios sąlygos: šiluma (dažniausiai +18 – +28 °C), aukštesnė oro drėgmė, soduose ir daržuose tankiai augantys augalai. Dažnai amarai persikelia su sparnuotosiomis patelėmis nuo kitų jau užkrėstų augalų. Jų populiacijai įtakos turi natūralių priešų – boružių, akių lervų, žiedmusių – buvimas arba nebuvimas aplinkoje. Dažnai stipriai azotu tręšiami augalai labiau privilioja amarus, nes jų sultys yra maistingesnės ir salsvesnės.
Kaip naikinti amarus: pagrindiniai kovos metodai
Mechaninis amarų šalinimas
Mažesniems augalams ar pavieniams ūgliams efektyviausias būdas – nuplauti amarus stipria vandens srove (pvz., iš laistytuvo ar sodo žarnos). Kitas variantas – rankomis nuvalyti amarais užkrėstus augalo plotus, ypač kai jų dar nėra daug. Tai tinka tik tokiu atveju, jei augalas nedidelis, o kolonijos – lokalizuotos.
Biologinė kontrolė
Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad natūralūs amarų priešai – boružės, žiedmusės, auksaakės, kai kurių vikšrų rūšys – gali efektyviai valdyti jų populiacijas. Auginant augalus, viliojančius šiuos vabzdžius (pvz., kraujažoles, pankolius, medetkas), skatinama natūrali pusiausvyra soduose ir daržuose. Komerciniais tikslais šiltnamiuose kartais naudojami specialiai įsigyti boružių ar žiedmusių lervų užkratai.
Augalų purškimas muilo ar spiritiniais tirpalais
Pagal mokslines rekomendacijas, efektyvūs yra švelnių natūralių muilų (pvz., žalių ar indų plovimo, tačiau be kvapiklių ar dažiklių) tirpalai: ištirpinkite apie 1 arbatinį šaukštelį muilo litre vandens ir purkškite užkrėstas vietas. Tokios priemonės naikina amarų apsauginį vašką ant kūnelio ir juos nusilpnina. Spiritinis vanduo (pvz., 1 šaukštas spirito/litre vandens) irgi naikina amarus – bet šį būdą reikėtų naudoti atsargiai, ypač ant jautrių ar jaunų augalų, prieš tai patikrinus mažame plotelyje.
Botaniniai insekticidai
Ekologiškai ūkininkaujant ar norint sumažinti cheminių priemonių naudojimą, galima pasitelkti augalinius purškalus. Pavyzdžiui, dilgėlių, česnakų, serenčių, svogūnų lukštų užpilai ir nuovirai iš dalies padeda atbaidyti ar sumažinti amarų kolonijas. Kasdienis/pakartotinis purškimas pagerina efektyvumą. Svarbu: šios priemonės veiksmingumas palyginus su profesionaliais insekticidais yra ribotas ir priklauso nuo reguliaraus naudojimo (šaltinis: “ScienceDirect”, 2020).
Cheminiai insekticidai
Kai kurių augalų, ypač vaismedžių, didelės and invazinės kolonijos ne visada pasiduoda lengvoms priemonėms. Tokiu atveju gali būti naudojami selektyvūs insekticidai, skirti sodo ar daržo kultūroms (pvz., piretrino, neem aliejaus, imidakloprido pagrindu; profesionalūs preparatai). Svarbu žinoti, kad nerekomenduojama naudoti bendro poveikio cheminių pesticidų be būtinybės. Prieš naudojant – atidžiai laikytis gamintojo instrukcijų, saugos rekomendacijų ir nenaudoti prieš žydint ar esant apdulkintojams (apsauga nuo bičių žūties). Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos ir Europos Sąjungos reikalavimus, tokios priemonės būtinos tik esant rimtam užkrėtimui ir nustačius, kad kiti būdai neveiksmingi.
Efektyvi amarų prevencija ir tvarūs augalų apsaugos patarimai
- Stenkitės sodinti skirtingų rūšių augalus, kad sumažėtų amarų populiacijos sprogimai – monotonija skatina jų plitimą.
- Sodinkite augalus, traukiančius amarų priešus (krajažolės, medetkos, pankoliai, krapai, boružės “nameliai” sode).
- Venkite perteklinio tręšimo azotu – pernelyg „maistingi“ augalai ypač patrauklūs amarams.
- Reguliariai apžiūrėkite augalus augimo sezono metu – anksčiau pastebėjus, kovoti daug lengviau.
- Šalinkite piktžoles ir augalų liekanas, kuriose amarai gali žiemoti.
- Pakaitomis sodinkite „atitraukiančius“ augalus, pvz., nasturtas – jos privilioja amarus, todėl galima kitus augalus apsaugoti.
Klaidingi įsitikinimai ir mitai apie amarų naikinimą
- Mitass: „Actas tinka natūraliam amarų naikinimui.“
Tiesa: Skirtas actas (acetatas) didelėmis koncentracijomis gali nudeginti augalus ir paveikti jų augimą. Jis nėra efektyvi priemonė amarų kontrolei, tai patvirtina mokslinių šaltinių duomenys. - Mitass: „Kofeinas ar pipirų purškalai – puikus sprendimas amarams naikinti.“
Tiesa: Nors kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad kofeinas arba capsaicinas turi insekticidinių savybių, jų efektyvumas ir saugumas sode liko nepatvirtintas. Be to, kai kurie jų gali neigiamai paveikti pačius augalus. - Mitass: „Amarai neišgyvena lietuje ar po stipraus lietaus jų nebelieka.“
Tiesa: Dalis amarų gali būti nuplauta, tačiau dauguma populiacijos lieka ir greitai atsinaujina, todėl tai nėra ilgalaikė išeitis. - Mitass: „Pakanka purkšti cheminius insekticidus vieną kartą ir amarai visai išnyks.“
Tiesa: Amarai labai greitai dauginasi, todėl vienkartinis purškimas retai užtikrina ilgalaikį rezultatą. Dažnai reikalingas prevencinis monitoringas ir pakartotinė priežiūra.
Kada būtina kreiptis į specialistus?
Nors daugumą amarų invazijų galima suvaldyti patiems, kartais pravartu kreiptis į agronomus ar augalų apsaugos specialistus. Ypač tais atvejais, kai:
- Amarais užkrėsti dideli sodai, šiltnamiai ar komerciniai augalai ir jų naikinimas reikalauja sisteminio požiūrio.
- Nepavyksta identifikuoti kenkėjų arba įtariama, kad augalus veikia ir kitos ligos.
- Renkamasi naudoti profesionalius ar registruotus cheminius preparatus, kurių panaudojimą griežtai reglamentuoja įstatymai.
Specialistai padės nustatyti efektyviausias ir aplinką tausojančias priemones, suteiks profesionalių rekomendacijų ir sudarys sisteminį apsaugos planą.
Naudingi patarimai kovojantiems su amarais
- Derinkite kelis būdus: mechaninis ir biologinis naikinimas kartu dažnai duoda geresnį rezultatą nei vieno metodo taikymas.
- Stebėkite amarų populiacijas visą sezoną – svarbiausia laiku, kol jų dar nedaug, pradėti kovos priemones.
- Priemones išbandykite mažame augalo plote – stebėkite, ar nekyla augalo reakcija (nudegimai, vytimas).
- Stenkitės nenaudoti agresyvių chemikalų be realios būtinybės, nes jie kenkia tiek naudingiems vabzdžiams, tiek dirvos mikroflorai.
- Nuolatinė augalų būklės stebėsena – geriausia prevencinė priemonė.
Išvados
Kova su amarais – kompleksinis procesas, kuris reikalauja įvairių priemonių derinio: nuo paprasto nuplovimo ar augalinių preparatų naudojimo iki cheminių insekticidų, kai alternatyvų nepakanka. Svarbiausia – ne tik naikinti kenkėjus, bet ir užkirsti kelią jų plitimui ateityje, skatinant ekosistemos pusiausvyrą sode ar darže. Laikantis profesionalių rekomendacijų, stebint augalų būklę ir nepuolant prie agresyvių cheminių priemonių be būtinybės, galima išlaikyti stiprius, derlingus ir sveikus augalus be didelių nuostolių dėl amarų invazijų.
