Ar kada susimąstėte, kodėl raidė Q angliškuose žodžiuose beveik visada žengia drauge su U? Iš tikrųjų šis duetas toks neatskiriamas, kad Q be U šalia pasitaiko tik išskirtiniais atvejais, dažniausiai tuose žodžiuose, kurie pasiskolinti iš kitų kalbų. Įprastame anglų žodyne ši pora – kone neišskiriama, primenanti klasikinius derinius, kaip batai ir kojinės ar makaronai su sūriu.
Kaip susikūrė Q ir U draugystė
Kad suprastume Q ir U sąjungos priežastį, verta žvilgtelėti į rašto istoriją. Viskas prasidėjo dar Senovės Graikijoje, kai buvo naudojama raidė Koppa. Ji veikė panašiai kaip dabartinė Q ir žymėjo /k/ arba /g/ garsus prieš apvaliuosius balsius, panašiai skambančius į /w/.
Tuo metu graikai dar turėjo raidę C, kuri irgi atspindėjo /k/ ar /g/ garsus, tačiau ją lydėdavo kiti garsai nei tuos, kuriuos paveldėjo Q. Laikui bėgant raidės C funkcijos išpopuliarėjo, ir Q tapo mažiau naudojama. Tai lėmė, kad Q negalėjo savarankiškai žymėti jokio garso, nebent šalia buvo U. Ši tvarka perimta ir į lotynų kalbą, iš kurios vėliau atėjo į anglų kalbą.
Neatskiriama pora iki šiol
Istorinės aplinkybės privertė Q „susituokti“ su U, tačiau ši kalbinė sąjunga tapo natūralia norma. Dabar anglų kalboje Q ir U – beveik taisyklė be išimčių, nepaisant retų žodžių, pasiskolintų iš kitų kalbų.
Kalbos gyvybingumas
Nors ši dviejų raidžių draugystė įgauna kone gramatinės taisyklės statusą, anglų kalboje nestinga išimčių ir kitų keistų kalbinių „standartų“, kurie išsivystė per ilgus istorijos vingius. Net pačios griežčiausios rašybos ir gramatikos taisyklės kartais sulaužia tam tikrus standartus, tačiau Q ir U duetas tebėra vienas įsimintiniausių kalbos pavyzdžių.
Jus gali sudominti
