Prieš Romai tampant krikščionybės centru, senovės romėnai buvo daugiadievių tikėjimų civilizacija, garbinusi daugybę dievų ir deivių. Jie tikėjo, kad šie dievai ne tik padėjo sukurti jų žemę, bet ir kasdien turėjo įtakos jų gyvenimui. Iš daugybės dievybių išsiskyrė dvylika pagrindinių, vadinamų Dvylikos taryba. Tai buvo svarbiausi dievai, suteikę romėnams pasitikėjimą savimi siekiant pergalių, sėkmės ir klestėjimo.
Jupiteris (Zeusas)
Jupiteris, laikomas visų dievų valdovu, buvo dangaus, žaibo ir griaustinio dievas. Jis turėjo du brolius ir tris seseris. Po tėvo Saturno mirties trys broliai – Jupiteris, Neptūnas ir Plutonas – pasidalino valdžią: Jupiteris gavo dangų. Romėnai jį laikė įstatymų ir valstybės globėju, todėl jo garbinimui buvo skirtos valstybinės apeigos. Jis buvo žinomas dėl daugybės vaikų, kurių susilaukė su skirtingomis moterimis.
Junona (Hera)
Junona buvo visų dievybių karalienė, Jupiterio žmona ir sesuo. Ji buvo laikoma Romos gynėja ir skyrėsi nuo savo graikiškosios atitikmens, nes nebuvo vaizduojama kaip pavydi deivė. Junona buvo vedybų globėja, rūpinosi moterimis, ypač ištekėjusiomis. Kovo 1-ąją romėnai rengdavo didelę šventę, skirtą jos garbei, ir tai buvo viena laukiamiausių metų švenčių.
Neptūnas (Poseidonas)
Neptūnas buvo jūrų valdovas, valdęs tiek gėlus, tiek sūrius vandenis. Jis taip pat buvo vadinamas Neptūnu Equestru, nes buvo siejamas su arkliais ir žirgų lenktynėmis. Jį apibūdino kaip itin patrauklų dievą su ryškiai mėlynomis akimis ir banguotais žaliais plaukais. Neptūnas garsėjo savo audringu temperamentu – jo pyktis sukeldavo dideles audras ir pavojingas jūras.
Minerva (Atėnė)
Minerva buvo išminties, poezijos, amatų ir daugelio kitų sričių deivė. Pasakojama, kad ji gimė iš Jupiterio galvos po to, kai šis prarijo jos motiną. Minerva buvo laikoma mėgstamiausia Jupiterio dukra, nes buvo galinga jėga tiek žmonėms, tiek dievams.
Marsas (Arėjas)
Marsas buvo karo dievas ir valstybės gynėjas. Nors jis dažnai lyginamas su graikų Arėju, romėnai jį laikė sudėtingesne ir reikšmingesne figūra. Jis buvo Jupiterio ir Junonos sūnus, vaizduojamas kaip aukštas ir patrauklus, tačiau gana pasipūtęs ir žiaurus. Jam patiko karo žiaurumai ir kraujo liejimas. Taip pat buvo laikoma, kad Marsas yra Romulo ir Remo – Romos įkūrėjų – tėvas.
Venera (Afroditė)
Venera buvo grožio, meilės, geismo, pergalės ir vaisingumo deivė. Jos kilmė nežinoma – pasakojama, kad ji tiesiog atsirado be tėvo ir motinos. Lotyniškai žodis „Venus” reiškė „seksualinę meilę”, todėl ši deivė buvo susijusi su geismu ir troškimu. Ji buvo ištekėjusi už Vulkanas, tačiau turėjo ilgalaikį romaną su Marsu, su kuriuo susilaukė keturių vaikų.
Apolonas (Apollonas)
Apolonas buvo saulės, muzikos ir pranašysčių dievas, turintis tą patį vardą kaip ir graikų mitologijoje. Romėnai jį laikė viena sudėtingiausių ir mylimiausių dievybių. Jis turėjo net savo kultą – Delfų kultą. Apolonas buvo švelnus ir atsidavęs dievas, gimęs iš mirtingos motinos ir Jupiterio.
Diana (Artemidė)
Diana buvo medžioklės ir gamtos deivė bei mėnulio valdovė. Ji buvo Apolono dvynė. Nors ji turi panašumų su graikų Artemide, jos kilmė siejama su senosiomis italikų ir indoeuropiečių tradicijomis. Diana buvo itin uždara dievybė, atsakinga už mėnulio šviesą. Pasakojama, kad mėnulio dydis priklausė nuo jos nuotaikos – kuo mažesnis mėnulis, tuo Diana buvo labiau tingi ir blogai nusiteikusi.
Vulkanas (Hefaistas)
Vulkanas buvo ugnies dievas, susijęs su kalvyste ir metalo apdirbimu. Bet kokie kalvystės darbai buvo atliekami su jo globa, o labiausiai jis garsėjo savo kuriamais ginklais. Vulkanas niekada nenustodavo kurti, todėl buvo laikomas puikiu meistru, primenančiu daugelį to meto romėnų amatininkų. Jis buvo Jupiterio ir Junonos sūnus, taip pat Veneros vyras.
Merkurijus (Hermis)
Merkurijus buvo lengvai atpažįstamas dėl sparnuotų sandalų. Jis buvo labai populiarus tarp dievų dėl savo sumanumo, žaismingumo ir ištikimybės. Kadangi jis buvo patikimas ir gabus problemų sprendėjas, dažnai būdavo siunčiamas spręsti įvairių konfliktų. Merkurijus buvo siejamas su prekyba, pelnu, kelionėmis, gudrybėmis ir bendravimu. Jis globojo prekeivius, keliautojus, piratus, pirklius ir net vagis. Taip pat jis buvo mirusiųjų sielų vedlys į požemio pasaulį.
Cerera (Demetra)
Cerera buvo derliaus ir žemdirbystės deivė, taip pat susijusi su vaisingumu. Kai ji būdavo nelaiminga, romėnų laukai neduodavo derliaus, o nukritę lapai buvo jos ašarų simbolis. Sezonų kaita buvo aiškinama Cereros nuotaikomis. Pasakojama, kad jos mylima dukra Prozerpina buvo apgauta požemių valdovo ir priversta pusę metų praleisti požemių pasaulyje. Šiuo metu – rudenį ir žiemą – Cerera liūdėdavo, todėl niekas neaugdavo. Pavasarį ir vasarą, kai Prozerpina grįždavo, Cerera džiaugdavosi ir atgimdavo gamta.
Vesta (Hestija)
Vesta buvo namų ir šeimos židinio deivė. Jai buvo skirtas ištisas kultas – vestalės mergelės. Pasakojama, kad ji davė Romos imperatoriui amžinąją ugnį, kuri turėjo saugoti miestą nuo pavojų. Tačiau ji įspėjo, kad ši ugnis niekada neturi užgesti, kitaip Roma liks be apsaugos. Dėl šios priežasties buvo sukurtas mergelių ordinas, kuriame moterys 30 metų saugojo šią ugnį, kad ji niekada neužgestų ir Roma išliktų saugi.
Kūrybinga rašytoja, besidominti asmeniniu augimu, psichologija ir harmoningu gyvenimo būdu. Savo tekstuose ji siekia atrasti pusiausvyrą tarp kasdienio gyvenimo iššūkių ir vidinės ramybės, ieškodama ne tik atsakymų, bet ir įkvėpimo keliančių klausimų.
